Galimybė Laukti

Dvidešimt trečia dalis

Amelija išbandžiusi tik vieną atrakcioną, suprato, jog tai ne jai. Ją jau įgriso Tito cypimas kas antrą sekundę ir Zoe grąsinimas jį užmušti peilių. Teo vis rėkė ,,Šis dalykas yra tai, ko aš troškau". Po tų penkių minučių važinėjimo su kažkokiu traukinuku, Amelija atsisėdo ant suoliuko.
-Aš noriu į burbuliukus,-stryktelėjo Titas.
-Tu juo susprogdinsi vos tik ten atsigulus,-sumurmėjo Zoe, skaičiuodama pinigus kitam atrakcionui.
-Kur dabar eisim?-paklausė Teo
-Į siaubo kambarį, manau,-tarė Charlis(ch).
-Jej.
Visi pajudėjo link siaubo kambario, kai tuo tarpu Amelija tiesiog atsisėdo ant suoliuko. Teo atsisuko į jos pusę, taip duodamas ženklą, kad prisijungtų prie jų.
-Kodėl neini?
-Man užteko ir tų šūdinų traukinukų,-pavartė akis mergina.
Teo sukikeno ir pasivijo kitus. Amelija išsitraukė savo išmanųjį telefoną. Jos akys akimirksniu žybtelėjo. Telefone puikavosi žinutė nuo nežinomo numerio. Ji buvo beveik įsitikinusi, jog tai Faustas. Atidariusi žinutę, Amelija nusišypsojo.
"Sveika:)"
Ji netrukus atrašė.
"Faustas?"
"Ne,konchita"
Sukikenusi, Amelija Faustą užvadino būtent taip.
"Puiku. Juk su konchita draugaut smagu:)"
"Bet su manim smagiau"
"Tai tu ir esi konchita.-."
Amelija laikėsi nenusijuokusi, laukdama Fausto atsakymo.
"Uh. Gerai jau. Ką veiki?"
"Sėdžiu ant suoliuko ir žiūriu į savo bepročius draugus, kurie prašosi į kamuoliukų baseiną:))"
"Jiems neleis:")išbandyta"
"Kodėl man pasipuola vaikėzai.."
":((("
Amelija atidėjo telefoną, vos pamačiusi, jog jos draugai artėja link jos.
-Jie durni. Neįleido mus į kamuoliukų baseiną,-pasipiktinęs sumurmėjo Titas.
-Jie vos nepaskambino apsaugai ar dar kažkokiam šūdui per tave,-trinktelėjo per jo petį Zoe.
-Auč. Skaudėjo, nevala tu.
Zoe tik pavartė akis.
-Matau tu irgi ne ką blogiau praleidai laiką,-pavartė akis Charlis.
-Tik nepavydėkit jūs čia,- nusivaipė Amelija ir atsistojo nuo suoliuko.
-Ką darom dabar?-paklausė mergina.
Visi, neturėdami ką patarti, gūžtelėjo pečiais.
-Einam namo tikriausiai,- tarė Teo.
-Gerai.
Einant į poilsio namus, Amelija jautė ir girdėjo vis nenustojančią telefono vibraciją savo džinsų kišenėje.
-Jėzau, Amelija, paimk tą supystą telefoną, pokol nepaėmiau jo pats,-užvertė galvą Charlis(ch).
Amelija tik gūžtelėjo pečiais. Atrakinusi telefono ekraną, rado begalybę Fausto žinučių. Negana to, vienas praleistas skambutis. Amelija prunkštelėjo.
"Tu visdar Palangoj"
"Amelijaaaa"
"Nagi, neignoruok manęs:("
"Tave pagrobė marsiečiai?!"
"Jėzau, Am, atsiliepk į supystą skambutį"
"Tiesiog parašyk bet ką"
"Gjnwtbdukp"
"Amelija, atsiliepk"
Amelijai pasirodė be galo mielas Fausto poeilgis. Nejučia mergina nusišyosojo. Nieko nelaukdama jam atrašė.
"Aš čia"
"Kur tu buvai,žmogau"
"Mes einam į poilsio namus"
"Oh, tai tu visdar Palangoje"
"Taip"
"Aš jau namučiuose:))"
"Puiku"
Amelija pajuto palengvėjimą savo rankose. Suprato, jog kažkas atemė jos telefoną. Pakėlusi akis, prieš save išvydo piktą Teo veidą. Apsižvalgiusi, Amelija suprato, jog jie vieni.
-Kas?-paklausė mergina.
-Tu žinai, kiek kartų aš tavęs klausiau to paties klausimo?,-susinervinęs tarė Teo,-žinoma, tu net nenutuoki.
-Hei, aš tik susirašinėjau, nedaryk iš musės dramblio.
Teo sarkastiškai nusijuokė.
-Ar dabar taip bus visada?
-O ar tau tai trukdo?-piktai paklausė mergina.
Ją jau pradeda užknisti Teo drama. Kodėl ji negali tiesiog susirašinėti su draugu?
-Taip,-atkirto Teo,- greičiau mums, mūsų draugystei, o ne man.
Amelija garsiai nusijuokė. Matyt galėtų juoktis dar ilgai, bet jai sutrugdė Teo piktas veidas. Negi jis pavydi?
-Teo, mes ne darželinukai, kad gulėtumėme apsikabinę ir su niekuo daugiau nebedraugausime. Tu jau pilnametis, turėtum tai suprasti. Aš gi nekelių tokių melodramų po kiekvieno tavo pokalbio su Zoe. Tu man ne tėvas ir ne mama.
-Aš tavo geriausias draugas,-aršiai tarė Teo.
-Vargu, ar dabar toks esi,-išpyškino Amelija.
Ji gal ir nenorėjo to sakyti, bet Teo tikrai peržengė ribas.
Vaikinas tikrai nustebo nuo tokio Amelijos pasakymo. Teo nieko nesakęs apsisuko ir išėjo. Bet Amelija nesijautė nei trupučio kalta.

---
Čia maždaug intriga.