Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Būtinybė išsikalbėti

Pamokos slinko lėtai, bet kažkaip praslinko. Mes visos išėjome iš mokyklos ir eidamos namo rezgėme planą.
Galiausiai parėjau namo. Devina paskambino man į telefoną:
-Pasiruošus? - paklausė ji.
-Taip. - atsakiau tvirtai.
-Klausyk Heile, ar yra Elijus namie? - išgirdau Lidijos balsą.
-Palaukit. - pasakiau ir nuėjau į virtuvę atsukau vandens čiaupą.
-Nežinau ar jis yra namie, bet atsukau čiaupą dėl to, kad jis gali girdėti mūsų pokalbį, o dabar turėtų negirdėti.
-Eik pažiūrėk. - pasakė Devina.
Aš užlipau laiptais į viršų. Sustojau prie Elijaus kambario durų. Įėjusi ten jo neradau.
Galiausiai nuėjau į svetainę, vėliau vėl į virtuvę, bet ir čia nieko nebuvo. Liko tik valgomasis. Žinojau, kad ten taip pat nieko nebus, bet būdama virtuvėje staiga išgirdau balsą:
-Elijau...
Nuėjusi į valgomąjį pamačiau ne kokį vaizdą.
Pačiame valgomajame ant stalo, ant to stalo, kur dedame maistą ir jį valgome glamonėjosi Elijus ir Gia...
-Amm... Elijau... aš... atsiprašau. - sumikčiojau. Pamačiusi tokį vaizdą mane užplūdo įvairios emocijos. Iš pradžių norėjau pykti, atsiprašyti, verkti, šaukti, išeiti, nusišypsoti, juoktis, liūdėti, viską pabaigti...
-Heile... - ištarė mano vardą Elijus.
-Atsiprašau už sutrugdymą. - nusišypsojau dirbtine šypsena ir išėjau.
-Heile! - išgirdau Elijaus šauksmą.
Aš išėjau į lauką. Išsitraukiau iš kišenės telefoną.
-Kas atsitiko? - išgirdau Deviną.
Aš atsidusau.
-Užklupau Elijų ir Gią besiglamžančius ant valgomojo stalo... - pasakiau.
-Fuuuu... - pasišlykštėjo Devina ir Lidija.
-Tai ką darom? - paklausė Lidija.
-Nežinau Lidija... - pasakiau praradusi viltį...
-Heile... - išgirdau kažkieno balsą.
Įsikišau telefoną į kišenę ir atsisukusi pamačiau Elijų. Nieko jam nesakydama žiūrėjau jam į akis...
Abu stovėjome tylėdami.
Suvibravo mano telefonas. Išsitraukusi jį iš kišenės pamačiau Lidijos žinutę:
Lidija: Dabar!
Aš priėjau prie Elijaus.
-Elijau... ar tu galėtum panaikinti užkalbėjimą Stefanui? - paklausiau nedrasiai Elijaus.
Elijus stovėjo ilgai žiūrėdamas į mane.
Mano akyse pasirodė ašaros...
-Elijau... aš daugiau neiškentėsiu... šiandien jo nebuvo mokykloje... aš pasiilgau jo... - šįkart verkiau.
Elijaus akyse taip pat pasirodė ašaros. Staiga jis nusisuko nuo manęs.
-Važiuojam pas Stefaną. - pasakė jis. Elijus nuėjo į vidų.
Mano telefonas vėl suvibravo:
Lidija: Šaunuolė! Myliu tave! :*
Heilė: Pavykooo! <3
Elijus išėjęs nuėjo į garažą. Atrakinęs mašiną jis atidarė man dureles ir mes jau pajudėjome iš vietos, link Stefano namų.
Važiavome tylėdami. Aš mąsčiau ką reikės pasakyti Elijui neįskaudinant jo ir neapsikvailinant.
-Ačiū Elijau, kad padarysi mano gyvenimą geresniu. - padėkojau.
Elijus nieko nepasakė.
Po akimirkos jau stovėjome prie Stefano namų durų. Aš pasibeldžiau. Duris atidarė Deimonas:
-Hello! Ooo! Kokie žmonės!!!
-Deimonai, mes ieškome Stefano. - pasakiau.
-Stefano? Stefanas namuose. Prašom užeiti. - pasakė Deimonas.
Mes ėjome paskui Deimoną į Stefano kambarį.
Deimonas atidarė Stefano kambario duris.
-Stefanai, mes tave išgelbėsim! - sušukusi pribėgau prie stefano.
Elijus nieko nesakęs atsisėdo šalia Stefano.
-Stefanai, tu myli Heile, mokaisi Naujojo Orleano vidurinėje, visada aplankai Heilę, niekada jos neišduodi, Heilė tau visas gyvenimas. Tu esi laisvas. - panaikino užkalbėjimą Elijus.
Stefanas nieko nelaukdamas apkabino mane.
-Pagaliau! Stefanai, tu laisvas! - apsidžiaugiau.
-Heile, aš tave labai myliu! - pasakė Stefanas.
Elijus išėjo.
-Stefanai, aš tave susigražinau ir noriu su tavim praleisti daugiau laiko, bet aš turiu sutvarkyti dar šiek tiek reikalų. - pasakiusi pabučiavau Stefaną ir išbėgau.
Elijaus mašina vis dar stovėjo lauke. Įsėdusi pažiūrėjau į Elijų.
-Ačiū tau Elijau. - padėkojau.
-Nereikia dėkoti, čia mano kaltė. - pasakė Elijus ir užvedė variklį.
Mano telefonas suvibravo, supratau, kad jau laikas išsikalbėti su Elijumi...
Išsitraukusi telefoną pamačiau Lidijos žinutę:
Lidija: NEDELSK!
Aš giliai įkvėpiau oro. Anksčiau ar vėliau reikia pasakyti ką iš tikrųjų jauti...
-Elijau...
-Kas Heile?
-Supranti... aš jaučiu, kad mes neturėtume taip bendrauti, kaip bendravome anksčiau...
Elijus tylėjo.
-Na, manau, kad mums nederėtų...
Elijus toliau tylėjo.
-Elijau, prašau... pasakyk ką nors...
Elijus nieko nesakė.
Aš supratau, kad Elijaus reikės vengti... Aš iš kišenės išsitraukiau telefoną, bet staiga Elijus pagriebė mano ranką už riešo ir pasiėmė mano telefoną. Aš tylėdama žiūrėjau į jį. Jis numetė ragelį ir išjungė mano telefoną.
-Ką tu darai? - nesuprasdama žiūrėjau į jį.
-Aš seniai žinojau, kad tu visą tą laiką mūsų pokalbį perdavei savo draugėms. Taigi, dabar galim pasikalbėti civilizuotai be nematomų ausų.
-Atsiprašau Elijau. Tiesiog... - atsiprašiau, nes man už visą tai buvo siaubingai gėda.
-Nereikia.
Aš sedėjau nieko daugiau nežinodama ką sakyti.
-Nuo rytojaus viskas bus kitaip Heile. - pasakė Elijus.
Aš linktelėjau galvą.
Toliau važiavome tylėdami. Viduje jaučiau kažkokį jausmą...
Galiausiai parvažiavome namo. Išlipusi iš mašinos pamačiau Gią.
-Greitai grįžot! - nustebusi pasakė Gia.
Elijus nuėjo link Gios.
-Heile! Tai aš įtikinau Elijų panaikinti Stefanui užkalbėjimą. - pasigyrė Gia.
-Ačiū tau Gia... - padėkojau.
-Heile, aš Elijui ir tau paruošiau šiokių tokių pietų. - šypsojosi Gia.
-Atleisk Gia, bet aš turiu eiti. Kitą kartą. - pasakiau.
Iš tikrųjų norėjau valgyti, bet labai nenorėjau valgyti kartu su jais... dar valgomajame kur jie glamžėsi... man buvo šlykštu.
-Bent kaip dėkingumo ženklą parodytum valgydama mano ruoštą maistą...
-Už ką? Kokį dėkingumo ženklą? - nesupratau.
-Heile, taigi panaikinom Stefanui užkalbėjimą. - nusijuokė Gia.
Elijus stovėjo tylėdamas.
-Nesupratau... taigi patys suplanavot užkalbėti Stefaną. Koks dar dėkingumas? Aš be Stefano jaučiausi vieniša, visą tą laiką! Džiaukitės, kad iš viso aš jums atleidau!!! Gal geriau tą maistą patys sau dėkodami ėskit! - įsiutau ir ėjau link vartų.
-Heile, Gia! Raminkitės! - suriko Elijus.
-Netildyk manęs Elijau! - surikau.
-Heile! Kaip tu drįsti taip kalbėti?! Esi tikra savanaudė! Ir nevaidink čia kažkokią, kad esi turtinga ir t.t.
-Savanaudė? Gerai, aš savanaudė. - pasakiusi išėjau į gatvę.
Jie taip mane nervino... aš negaliu. Įsijungiau telefoną ir nieko nelaukusi paskambinau Lidijai.
-Merginos, kur esat? - paklausiau.
-Mes pas mane namuose. - atsakė Lidija.
-Atvarau. - pasakiau ir staigiai baigiau pokalbį.
Ėjau link Lidijos namų. Visas kūnas drebėjo iš pykčio, kad norėjosi viską išdaužyti, kažką įskaudinti...
Po akimirkos jau buvau prie Lidijos namų durų.
-Na klok viską, kas atsitiko! - atidariusi duris pasitiko mane Lidija.
-Su Elijum viskas baigta. - nusišypsojau.
-O su Stefanu? - paklausė Lidija.
-Su Stefanu, dar tik pradžia. - atsakiau.
Mes abi įėjome į vidų. Svetainėje pamačiau sėdinčią Deviną.
Pamačiusi, Devina pribėgo prie manęs ir apkabino mane.
-Šaunuolė esi Heile! - pagyrė mane Devina.
Aš nusišypsojau, bet šypsena iš karto pradingo iš mano akių kai pamačiau Kolą.
-Heile... aš ir Kolas esame pora. - pasakė Devina.
Kolas stovėjo tiesiai prieš mane.
-Kodėl tu čia? - paklausiau.
-Aš nuo tavęs neatstosiu kol tu man neatleisi. - pasakė Kolas.
-Kolai, aš tau atleidžiu, bet ant visos jūsų šeimos pykstu už tai, kad jūs griaunate mano gyvenimą.
-Ačiū tau Heile! Aš pažadu, kad daugiau tau netrugdysiu gyventi! Elijus ir Klausas tave labai pažeidė.
-Aš per juos visus negaliu gyventi pilnaverčio gyvenimo. Rebeka neapkenčia Stefano, Klausas nuo pat pirmų dienų juokėsi ir tyčiojosi iš manęs, Elijus atėmė dalelę mano gyvenimo ir manimi naudojasi, kai nėra Gios. Viskas! Čia ir dabar mirė nuolaidžioji Heilė. Čia ir dabar gimsta Heilė su savo gyvenimu ir principais. - užtikrintai pasakiau.
-Heile, aš jaučiu kaltę už tai, ką tau padariau... Mes su Devina ištaisysime mano klaidą ir tu gyvensi vėl pilnavertį gyvenimą! - pažadėjo Kolas.
-Tikrai taip. Heile, mes su Kolu gaminame prakeiksmą su kuriuo galėtum transformuotis kada nori! - paaiškino Devina.
-Ačiū! Aš tikiu, kad jums pavyks! - apsidžiaugiau.
-Na, Heile dėstyk viską kas nutiko! - paliepė Lidija.
-Juk, žinai. - nusijuokiau.
-Mes girdėjom garsą, bet nieko nesupratom, kas vyksta... - pasakė Lidija.