Mylėsiu Tave Amžinai

32 DALIS

Namo grįžau visiškai be nuotaikos. Todėl įėjusi į savo kambarį nusimečiau rūbus ir griuvau tiesiai į lovą. Neilgai truko, kad užmigčiau. Jaučiausi labai pavargusi, todėl ir nesinorėjo, kad vėl mintys lįstu man į galvą. Šiandien jau to pakankamai užteko.
Ryte atsikėlusi nenorėjau iškart eiti pusryčiauti, todėl užsidėjau savo sportinius rūbus, pasiėmiau su savimi bongo ir išbėgau į lauką palakstyti. Bėgau tuo pačiu keliu, kaip ir anąkart, kai pamačiau Tomą su ta šviesiaplauke. Bėgdama klausiausi muzikos, iš pradžių įsijungiau vieną savo mėgstamiausių dainų - ,, Chasing the storms" ir žiūrėjau tik į kelią. Taip nepamačiau, kaip į kažką atsitrenkiau. Jaučiausi taip, lyg būčiau atsitrenkusi į sieną. Tvirtų raumenų vaikinas stovėjo priešais mane. Kajus.

- Ei, panele, atsargiau. Taip gali atsitrenkti į bet kokį žmogų, gerai, kad šįkart pasitaikiau aš. - Juokdamasis vos pasakė tai, ką norėjo.
- Aš.. nemačiau.. - Kiek susinepatoginau ir susigėdau.
- Viskas gerai. Nepykstu, kai gražios merginos bėgiodamos atsitrenkia į mane, - ir vėl nusijuokė.
- Matau tai tave linksmina, - pasakiau pašaipiai.
- Gražus šuo. Kuo jis vardu?- Kajus pritūpė ir ėmė glostyti mano šunį. Gaila, kad neidresiravau jo, kad imtų kandžioti bet ką, kas prie manes prisiartina.
- Bongo.
- O jam tinka. Aš išėjau pabėgioti taip pat, gal norėtum bėgti kartu su manimi?
- Em, aš jau bėgioju gan ilgai, tikriausiai jau grįšiu.
- Nagi, nenukankinsiu tavęs.
- Vėl nepriimi neigiamo atsakymo?
- Jei nesutiksi, nesupyksiu, bet kitą rytą jau lauksiu prie tavo namų ir eisime bėgioti kartu iškart.
- Puiku. Bėgsime iki fontano?
- Iki jo tikriausiai 4 kilometrai.
- Neištversi tiek bėgti? - Nusijuokiau. Tai mane pralinksmino. Galbūt jis atsisakys bėgti ir galėsiu išvengti pokalbių su juo. Nežinau kodėl, bet neturėjau noro su juo bendrauti. Mane kamavo bloga nuojauta.
- Ne, galėčiau bėgti ir daugiau, - nusišypsojo, parodęs savo akinamai baltus dantis.
Nubėgusi kelis kilometrus jau pradėjau jaustis blogai, ėmė darytis silpna, tačiau Kajus vis dar laikėsi tvirtai, todėl nenorėjau atrodyti nevykėlė ir pasiduoti iššūkiui, kurį mečiau jam. Sukaupiau visas jėgas ir stengiaus bėgti iki pat galo. Sustojome prie fontano, į kurį tuojau pat norėjau įšokti. Taip ir būčiau padariusi, jei nebūtų su manimi bėgęs Kajus.
- Pavargai, bėgike? - Pasakė jis pašaipiai.
- Aš juk sakiau prieš tai, kad bėgu jau ir taip gan ilgai, nesišaipyk iš manęs. Be to negaliu pernešti tokio krūvio, - gaudydama kvapą bandžiau jam paaiškinti.
- Atleisk, aš nežinojau. Eime, nupirksiu tau vandens. - Jis ranka apsivijo man per juosmenį, nes stovėjau pasilenkusi, mat taip man lengviau sekasi įkvėpti ir iškvėpti oro.
Aš už tai, kad jis nupirktų man vandens, bet ta rankos idėja ant mano juosmens tikrai nebuvo pati geriausia. Priėjome prie kioskelio, pardavinėjančio ledus ir gėrimus. Jis mandagiai pardavėjos paprašė dviejų buteliukų vandens ir už juos sumokėjo. Vieną jų padavė man, o kita pasiliko sau. Vienu mauku jis išgėrė beveik visą buteliuką. Ką gi, vis dėlto pavargau ne tik aš.
- Ačiū.
- Už ką? - Paklausė nesupratęs.
- Už vandenį.
- Ak taip, tiesa. Nėra už ką, juk, jeigu kas blogai, visada padėsiu, tu tik sakyk. O buteliukas vandens yra menkas dalykas, už jį dėkoti nereikia.
- Šiaip, jei kas atsitinka, turiu į ką kreiptis, bet dėkui už pasiūlymą.
- Bet kada, - šyptelėjo. - Galiu tave palydėti iki namų?
- Na jeigu taip nori, - nenorėdama sutikau, nes žinau, kad jeigu atsisakysiu, jis nuo manęs neatstos.
Eidami šnekėjomės. Jis manęs klausinėjo įvairių dalykų, pavyzdžiui tokių, kaip mes su Tomu susipažinome, vėliau priėjome prie pomėgių temos. Visgi sužinojau, kad jiedu su broliu yra sportininkai, abu nė dienos nepraleisdavo nepabuvę sporto salėje, todėl ir yra tokie raumeningi. Tai vienas iš Kajaus pomėgių, jis taip pat mėgsta greitį, mašinas, tačiau papasakojo, kad nekenčia romantikos. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl išsiskyrė su savo mergina. Mėginau dar ką nors paklausti apie Tomo buvusiąją, tačiau jis iškart nukreipė temą, todėl supratau, kad daugiau apie tai klausti nederėtų. Tikriausiai įvyko kažkas tokio, apie ką aš neturėčiau žinoti, bet man buvo be galo smalsu. Vieną dieną viską sužinosiu. Nebūtina viską išpešti per vieną dieną.
- Na štai. Savo kiemo takeliu jau sugebėsiu nueiti pati. Nebent nori užsukti kavos arba arbatos, - mačiau kaip jo akys užsižiebė po šio pasiūlymo. Nežinau, kodėl jis taip sureagavo, lyg būtų to laukęs jau gana ilgą laiką. Bet vėliau surimtėjo.
- Jeigu nesupyksi, kitą kartą. Turiu dar kelis susitikimus šiandien. Bet taip pat turiu tau vieną pasiūlymą. - Paskutinius žodžius pasakė besišypsodamas. Jis net nepasiūlęs jau bando mane įtikinti, kad sutikčiau.
- Kokį?
- Šiandien vieno iš mano draugų gimtadienis. Sakė, kad atsivesčiau porą, nes nori padaryti didelę šventę. Bet aš poros neturiu, todėl, norėčiau, kad eitum kartu su manimi. Ne kaip mano mergina. Kaip draugė. - Kaip draugė? Nuo kada aš esu jo draugė? Kažkas man čia atrodo ne taip.
- Tikriausiai šįvakar jau turėsiu planų.
- Bet tu jų dar neturi tiesa? Galima sakyti po mano pasiūlymo jau turi. - Kalbėdamas jis atrodė labai pasitikintis savimi. Galbūt neprošal man būtų šiek tiek prasiblaškyti.
- Gerai, sutinku.
- Puiku! - Jis mane apsikabino, tuomet paleido ir kalbėjo toliau. - Atvažiuosiu tavęs 18:00, būk pasiruošusi.
Man nespėjus nieko jam atsakyti jis apsisuko ir nuėjo. Ką gi, iki vakaro liko vos kelios valandos, o man reikia pasiruošti. Nė nežinau ką man reikės rengtis. Pirmiausia nuėjau į dušą, išlipusi pradėjau ieškoti ką apsirengti. Kadangi tai gimtadienis ir rengiamas nemažas vakarėlis, reikėtų apsirengti kažką šventiško. Todėl iš spintos išsitraukiau trumpą blizgančią suknelę, kuri nesiekė kelių, apsiaviau juodus aukštakulnius, jie vieni iš mano mėgstamiausių. Išsidžiovinau plaukus, šiek tiek juos sugarbanojau, taip, kad storos garbanos švelniai kristų ant mano apnuogintų pečių. Pasidažiau, bet ne per daug. Nenorėjau panėšėti į parsidavinėjančią merginą. Šiek tiek po šešių išėjau iš namų. Kajus jau manęs laukė stovėdamas prie savo blizgančios juodos BMW.
- Oho, - panašu, kad jis prarado kalbos dovaną.
- Kas? - Paklausiau išsigandusi.
- Pirmą kartą matau tave taip išsipuošusią. - Pasakė su atvipusiu aštriu žandikauliu.
- Ar aš persistengiau?
- Ne, viskas labai gerai. Važiuojame? Svečiai jau ten pradėjo rinktis.  - Jis atidarė man mašinos dureles, kaip tikras džentelmenas. O juk sakė, kad nemėgsta romantikos.
- Nebijok, nemanau, kad būsime paskutiniai svečiai, - pasakiau. Ir tikrai nebuvome paskutiniai, valandos kelią įveikėme per pusvalandį. Kol važiavome, mašinoje grojo tranki muzika. Tokia kokia patinka ir man.
Sėdėjau įsikibusi į sėdynės šonus. Ne dėl to, kad bijojau greičio, o todėl, kad bijau išsigandusi dėl tos gimtadienio šventės. Juk aš ten nieko nepažįstu. Kajus, rodos, pastebėjo mano nerimą.
- Nesijaudink, ten susirinks puikūs žmonės. Tau turėtų patikti. - Nusišypsojo ir sustojo prie didžiulio namo. Ir ne, tai nebuvo panašu į namą. Čia visa nuosava sodyba. Aplink buvo begalė vietos, netoli didelis ežeras. Visur švietė šviesos ir namas buvo išpuoštas visokiais papuošimais.
Galbūt tai ko nors naujo pradžia, pagalvojau.