Pirštais perbėgau per savo pilvą užsimerkdama. Dabar buvo apie antra nakties, tačiau aš negalėjau užmigti. Eduardo mirtis sukretė mane taip smarkiai, jog nepamiegu ilgiau dviejų valandų per parą. Man silpna, svaigsta galva, pykina ir jaučiuosi kalta. Kalta dėl Jo mirties.
Dar kiek pagulėjusi nusprendžiau pagaliau atverti pirmąjį Eduardo laišką man. Visi vienuolika guli po mano lova, drauge su patalyne. Atsistojusi nukėliau lovos čiužinį ir jį užlenkusi viršuje atsiklaupiau. Ištraukiau rausvu kaspinu perrištus laiškus baltos spalvos vokuose.
Atitiesusi lovą atgal atsisėdau, sukryžiavau kojas ir atrišusi kaspiną ištraukiau pirmąjį baltą voką. Jis kvepėjo nuostabiais jo kvepalais, tad įkvėpiau aromato dar kelis sykius ir galiausiai atplėšiau voką. Drebančiais nuo šalčio, bei jaudulio pirštais atskleidžiau sulankstytą popieriaus lapą. Skaičiau.
Maždaug taip atrodo tragiškiausios short story tragiškiausias įvadas, arba kitaip tariant nulinė dalis. Tačiau nenustoju tikėtis, kad kažką tai sudomins. Ačiū už sugaištą laiką skaitant, ir sudie:')
YOU ARE READING
Official died. 1 Book
Short Story"Rašiau šiuos vienuoliką laiškų Tau, kai dar buvau gyvas. Kai mylėjau tave, bet Tu mane atstūmiai. Tačiau aš atleidžiu Tau, Doris. Ir visdar myliu Tave. Su meile, ...
