Pažadėk

25 skyrius

-Ar tu jau turi suknelę vestuvėms?-pasiteiravo Ebė kitą rytą, sėdėdama priešais televizorių.

-Manau, apsivilksiu tavo dovanotą,- šyptelėjau puse lūpos ir apverčiau keptuvėje čirškantį omletą.

-Na, aš neturiu suknelės ir tu žinai ką tai reiškia,-ji kilstelėjo antakį ir aš nusijuokiau.

-Puikiai suprantu. Bet turim laiko iki penktos, nes man reikės ruoštis į darbą. Be to, nepamiršk, kad rytoj vėl prasideda paskaitos.

Ebė vaizdingai sukūkčiojo ir nusivalė netikras ašaras.

-Neprimink,- sumurmėjo.

Po valandos jau buvome papusryčiavę ir ruošėmės išeiti.

-Ar tu pranešei Aleksui, kad atsivesiu Tomą?

-Taip, paklausiau jo vakar. Jis sakė, kad ras vietos dar vienam,- užrakinau duris paskui save.

-Tikiuosi, tai nesukels jam daug nepatogumų.

-Nuo kada tu taip rūpiniesi kitų patogumu?-sukikenau.

Ebė susiraukė, bet po akimirkos ji atsileido ir išsišiepė.

-Tu teisi. Nesirūpinu.

Apėjome keletą parduotuvių, ieškodamos "tobulos suknelės", tačiau nieko padoraus neradom. Galiausiai Ebė apsistojo ties viena vieta ir aš jau tikėjausi, kad pagaliau galėsime eiti namo. Deja. Viena suknelė ją storino, kita buvo per ilga, o trečia, net nežinau, kodėl neįtiko. Dar šiek tiek paslampinėjom po prekybos centrą ir Ebė galiausiai pareiškė, kad turime važiuoti į miestą ir ieškoti suknelės firminėse parduotuvėse. 

Vos tik užėjome į pirmą pasitaikiusią, draugės akys suspindo ir aš jau žinojau, kad mūsų kelionė baigta. Prisėdau ant minkšto krėslo, kol ji matavosi sukneles. Kažkas džinsų kišenėje įkyriai spaudė, todėl įkišau ten ranką ir ištraukiau sulankstytą popieriaus gabalėlį. Tai buvo vizitinė. Vakar daug galvojau apie tokią netikėtą sėkmę. Žinoma, nieko nenutiktų, jei pabandyčiau, bet tiesa ta, kad nenoriu nusivilti. Man tiesiog sunku patikėti, kad jis manyje matė kažką tokio, kad netgi pasiūlė man darbą. O gal tik juokavo? Aš net nežinau ar jis iš tiesų dirba kokioje nors įmonėje. Bet jei ir dirba, turėtų užimti aukštas pareigas, kitaip nespręstų, kam siūlyti darbą, kam ne. Kol mano mintys dar buvo nutolusios, mano rankos išsitraukė mobilųjį ir suvedė numerį. Atsitokėjau tik tuomet, kai išgirdau malonų vyriškio balsą.

-Henris Andersonas klauso,-fone girdėjosi vėjo švilpavimai ir automobilių signalo garsai.

-Ehem,- atsikrenkščiau.- Jūs man davėte savo vizitinę anądien parke...- kalbėjau nedrąsiai, melsdama Dievo, kad jis prisimintų mane, kitaip tai taps milijoną kartų nejaukiau, negu yra dabar.

-Ak, taip. Pamenu tave. Skambini dėl to pasiūlymo?-jis lengvai nusijuokė ir aš jau pamaniau, kad tai buvo pokštas.

-Taip. Ar jūs kalbėjot rimtai?

-Visiškai. Be to, kreipkis į mane "tu".

-Taigi, jūs... tu tikrai siūlai man darbą? Beje, koks tai darbas?

Iš persirengimo kabinos išėjo Ebė, pasipuošusi kakavinės spalvos suknia, siekiančia kelius. Ji keliskart apsisuko apie savo ašį ir a parodžiau jai nykščius, kas turėjo reikšti: "ji tau tinka, greičiau pirk ją ir eime namo". 

-Na, iš pradžių būtum padėjėja. Niekas neprileistų tavęs prie svarbių projektų, nes dar nesi baigusi universiteto. Bet tai būtų puiki pradžia.Žinoma, yra dar keletas žmonių, norinčių jo, todėl turėsi pasistengti. Tačiau neabejoju, kad turi nemažus šansus.

-Puiku. Kada galėčiau ateiti į pokalbį?-per akimirką įgavau pasitikėjimo savimi ir buvau pasiruošusi eiti į darbo pokalbį nors ir dabar.

-Kitą savaitę būtų puiku,-girdėjau popieriau lapų šnarėjimą, tada slopų dunkstelėjimą ir tylų keiksmažodžių pliūpsnį.-Antradienis tinka?

-Taip,taip,-palinkčiojau galva, nors jis to ir nematė.

-Tada sutarta. Lauksiu tavęs antradienį.-galėjau jausti, kaip jis nusišypso.

Atsisveikinau ir padėjau ragelį.