Love Or Blood - Love Is Crap (2) [BAIGTA]

Drauge su priešu

Vakarienė. Valgysime vėl ant to pačio stalo, tame pačiame kambaryje, kur savo meilę išreiškė Gia ir Elijus. Nežinau kodėl, bet man šlykštu eiti į valgomajį... Ar tai pavydas? Ne... Aš tikrai nepavydžiu... Turbūt Rebekai, Lidijai ar Devinai, taip pat būtų šlykštu valgyti ten...
Staiga mano svarstymus nutraukė beldimas į mano kambario duris.
-Užeikit! - sušukau.
Po mano leidimo užeiti, atsidarė kambario durys ir į kambarį įėjo Stefanas su Devina.
-Sveika Heile. - pasisveikino Devina.
-Heile, kaip tu? - susirūpinęs paklausė Stefanas.
-Sveiki. Man viskas gerai. - nusišypsojau.
-Klausyk Heile, čia buvo daugiausiai mano planas tau sutrukdyti dalyvauti tame konkurse. - prisipažino Devina.
-Atsiprašau Heile už tai, kad tavimi nepasitikėjau... kad lindau ten kur nereikia... - atsiprašinėjo Stefanas.
-Nereikia. Aš pati esu kalta. Turėjau jūsų paklausyti. Labai dėkoju Dievui, kad laiku mane sustabdė... Tai aš labai jūsų atsiprašau... - atsiprašiau.
-Žodžiu, ir mes su Stefanu esame kalti, ir tu. Svarbiausia, kad viskas grįžo, kaip ir buvo anksčiau. - džiaugėsi Devina.
-Svarbiausia, kad viskas gerai. - nusišypsojau.
Mes visi apsikabinome.
-Grupinis apsikabinimas... - išgirdau Klauso balsą.
-Prasideda... - atsiduso Devina.
-Prasideda. - nusišypsojo Klausas.
-Klausai, gal gali nelysti prie Heilės? - piktai paklausė Stefanas.
-Amm... Heile, man tavęs reikia vienai minutei. - ignoruodamas Stefaną paprašė Klausas.
Aš atsistojau ir ėjau link Klauso, iš paskos manęs ėjo Stefanas...
-Aš sakiau tik Heilei. - ironiška šypsena šypsojosi Klausas.
-Aš Heilės nepaliksiu. - griežtai pasakė Stefanas.
-Stefanai, viskas gerai, man nieko nenutiks. - nusišypsojau ir išėjau kartu su Klausu.
Stefanas stovėjo žiūrėdamas į mane savo klausiamu žvilgsniu...
Mes su Klausu nuėjome į vonią. Atsukusi čiaupą, pradėjome kalbėtis.
-Gerai, Heile, kur tie namo dokumentai? - iš kart paklausė Klausas.
-Elijus kažkur juos padėjo.
-Tu namo "savininkė" ir nežinai kur dokumentai?! - supykęs paklausė Klausas.
-Aš jų netvarkiau, supranti?! Iš kur man žinoti?!
-Vadinasi, garantuotai Elijus tuos dokumentus paslepė.
Aš atsidusau.
-Heile, aš tau padedu, suradau kur gyventi, ne kartą išgelbėjau tavo subinę, o tu nei kiek nepasikrutini! Nors dabar kažką padaryk! - užrėkė Klausas ir išėjo.
Aš svarsčiau kur galėjo padėti dokumentus Elijus. Iš tiesų, iš kur aš galėjau tai žinoti, nors Klausas Elijų pažįsta jau daugiau kaip 100 metų...
-Heile, mes gal eisime namo. - pasakė Devina.
-Gerai, nes aš turiu šiokių tokių darbų, kaip tik dabar. - nusišypsojau.
-Kokių? - paklausė Stefanas.
-Galiu pasakyti tik vieną - pagaliau ištrūksiu. Tik palikite mane. - atsakiau.
-Jeigu tai dėl tavo gerovės, tada sekmės tau! - apsikabinęs pasakė Stefanas.
-Ate Heile! - atsisveikino abu.
-Ate Devina, ate Stefanai. - atsisveikinau.
Pasilikusi viena, pradėjau galvoti, kaip man iš Elijaus paimti namo dokumentus...
Galiausiau sugalvojau nueiti į Elijaus kambarį.
Priėjusi prie Elijaus kambario sudvėjojau... Aš turėčiau jo pasiklausti... Aš negaliu vogti to, kas ne mano... Bet aš nugalėjau savo sąžinę ir palenkiau durų rankeną.
Įėjusi į kambarį, pradėjau ieškoti tų sušiktų dokumentų... buvau labai susinervinusi, nes nieko neradau...
Staiga išgirdau, kaip kažkas artėja prie durų. Aš nieko nelaukusi pasislepiau Elijaus spintoje, kuri kvepėjo stipriais vyriškais kvepalais...
Išgirdau žingsnius vaikščiojančius po kambarį.
Stengiausi nekvėpuoti, nes žinojau, kad Elijus tai girdės... žinojau, kad Elijus mane suras...
Jaučiau, kaip Elijus sustojo... Aš užsimerkiau, nes supratau, jog man galas.
-Heile... - išgirdau Elijaus balsą.
Aš tylėdama žiūrėjau į Elijų.
-Ką čia darai, Heile? - paklausė Elijus.
-Am... aš... aš... maniau, kad čia bus Gia. - mikčiodama atsakiau.
-Heile, taigi žinau, kad meluoji. Aš jaučiu, kaip daužosi tavo širdis. Beje tu nesislėptum mano spintoje... Pasakyk, ko iš tiesų slepiesi mano spintoje?
-Elijau, tu esi tas žmogus, o gal vampyras... kuriam bijau pasakyti tiesą. - pasakiau.
-Kodėl? - paklausė Elijus.
Jo akyse pamačiau kažkokį liūdesį, kurį, jis stengėsi slopinti...
-Tu daug ką man draudi, aš negaliu tau pasakyti savo nuomonės... Tu neleidi man daryti to, ko aš noriu. - išsakiau tai, ką iš tikrųjų galvojau.
-Heile, laikas vakarieniauti. - pasakė Elijus, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai ką pasakiau.
Abu tylėdami nuėjome į valgomąjį.
Aš atsisėdau prie stalo, prie manęs priėjo Klausas ir sušnibždėjo į ausį:
-Pavyko?
Aš papurčiau galvą. Klauso veidas pasikeitė. Jis daugiau nieko nesakęs atsisėdo prie stalo šalia manęs.
Po kelių minučių valgomajame jau buvo visi susirinkę: Elijus, Gia, Klausas, Rebeka ir aš.
-Labai džiaugiuosi, kad čia yra visi susirinkę. - šypsojosi Elijus.
-Elijau, gal apseikime, be visų šitų "labai džiaugiuosi" ir eikime iš karto prie reikalo? - skubino Klausas.
-Ką Klausai nori pasakyti? - paklausė Elijus.
-Čia ne aš noriu pasakyti, čia pasisakyti nori Heilė. - šypsojosi Klausas.
-Klausai, aš nieko nenoriu pasakyti. - dirbtinai suraukiau antakius.
-Heile, juk prieš kažkiek laiko norėjai kažko, tiesa? - paklausė Klausas įdėmiai žiūrėdamas man į akis.
-Gerai, Elijau, gali duoti man namo dokumentus? - paklausiau.
-Kam tau jų reikia? - įdėmiai paklausė Elijus.
-Elijau, žinau, kad ta įdėja nepatiks, bet aš noriu namą užrayšyti Klausui. - paaiškinau.
-To nebus! - ištarė Rebeka ir Elijus.
-Man atsibodo! Man atsibodo išgirsti "ne", man atsibodo išgirsti, kad aš čia gyvensiu, man visa tai atsibodo nuo pat pirmos dienos! Kai išvydau jus visus! Jūs sugadinot mano gyvenimą! Elijau, per tave buvau praradusi protą! Klausai, per tave mėginau nusižudyti! Rebeka, per tave vos nepraradau Stefano! Jūs visi lošinat mano gyvenimą! Kaip aš galiu su tokiais melagiais gyventi?! - išliejau visą pyktį.
-Heile, nusiramink... - ramiu balsu pasakė Gia.
-"Nusiramink..." Kas tą sako? Ta, kuri netiki Elijaus meile ir mano, kad aš jį myliu! Galvoji aš tokį melagių ir apgaviką įsimylėčiau?! Meilute, patikėk aš žinojau, kaip tu džiaugeisi, kai pamačiau tave su Elijum besiglamžančius ant šio stalo kurio dabar valgome! - įpykusi viską išsakiau Giai į akis.
Klausas pradėjo juoktis.
-Klausai, 100%, kad tu ją užkalbėjai! - užrėkė Rebeka.
-Tiesiog ji sako visišką tiesą. - šypsojosi Klausas.
-Rebeka, tu esi panelė, kuri trokšta vaikino, normalios šeimos, normalaus gyvenimo. Žinai dėl ko tu to negauni?! Dėl to, kad esi bejausmė vampyrė! Vampyrai niekada negali mylėti, turėti tokį gyvenimą apie kurį svajoja! Vampyrai yra mirę! Jie negyvena! Ypač tokie grynakraujai kaip tu! - užsipuoliau Rebeką.
-Heile, aš vienintelis žinau, kad čia ne tu... - įsikišo Elijus į pokalbį.
-Elijau, čia aš. Aš pavargau visiems šypsotis, būti gera... Aš negaliu, nes mane ima pyktis, kada pastebi mane, kai nėra Gios, aš negaliu, nes tu beviltiškai rūpiniesi manim... Elijau, aš ne tavo nuosavybė. Elijau, aš... aš... nemyliu tavęs! - išsakiau viską žiūrėdama Elijui į akis.
Elijus stebėjo mane ir išlemeno:
-Tu ne Heilė.
-Aš nebe ta, kuri kenčia, aš ta, kuri kovoja. - sušnibždėjau.
-Kas už Heilės išsikraustymą? - paklausė visų Elijus.
Klausas, Rebeka ir Gia pakėlė rankas.
Elijus stovėjo netekęs žado. Aš nusišypsojau, kad visas mano šou pavyko.
-Nešk tuos dokumentus čia! - paragino Klausas.
Elijus nuėjo.
Aš atsisėdau prie stalo. Klausas sedėjo šalia manęs ir staiga švelniai paėmė mano ranką.
Aš pažiūrėjau į Klausą. Mintyse džiaugiausi, kad pagaliau aš laisva.
Elijus atnešė dokumentus. Aš pasirašiau, kad atsisakau namo, ir namas atiteks Klausui, o visa kita jo bėda.
-Rytoj išsikraustysiu. - nusišypsojau.
-Pagaliau esi laisva Heile, kaip norėjai. - pasakė Rebeka.
Mano kiekviena kūno dalelė, kiekvienas kaulelis džiaugėsi, kad gyvensiu name, į kurį bet kada galės ateiti mano draugai, Stefanas... Bet vienintelė širdis kažkodėl norėjo pasilikti čia...
Elijus niekam nieko nesakęs kažkur dingo... Klausas džiaugėsi, kad pagaliau atėjo ta diena, o Rebeka tiesiog sedėjo prie stalo ir gėrė burboną.
Aš nuėjau į savo kambarį, ruoštis išsikraustymui.
Širdis liūdėjo, protas džiaugėsi... Aš pasikliauju protu...