Turėjo būti ne taip

59 dalis

Nepajaučiau suvedusi Neito numerį. Pažiūrėjau į laikrodį - po dviejų nakties. Tikiuosi nemiegi - pagalvojau prieš paspausdama skambinti. Po trijų signalų, kai jau ruošiausi numesti ragelį jis atsiliepė : 
- Kleire? - tarė apsimiegojusi balsu. Man nebuvo nieko gražiau už apsimiegojusius vaikinų balsus, nes jie visada skambėjo taip tyrai ir nekaltai, bet kartu ir velniškai seksualiai. 
- Pažadinau? - stengiausi tvardyti ašaras ir belsu neparodyti, kad neseniai verkiau.
- Taip, bet nieko tokio. Kažkas atsitiko? - jo balse galėjau girdėti susirūpinimą. 
- Galėčiau pas tave pernakvoti? Nežinojau į ką daugiau kreiptis. 
- Žinoma, bet su ta salyga, kad viską papasakosi. Tave paimt iš namų? 
- Ne, aš iš ten pabėgau. Privažiuok prie to baro kur susitikom mieste.
- Būsiu už penkių minučių, niekur neik. 
- Lyg turėčiau kur - prunkštelėjusi numečiau ragelį ir prisėdau ant autobusų stotelės suoliuko šalia baro. 
Iš tolo išgirdau nakties tylą skrodžiančią Neito ferrari ir netrukus jau dusau jo glėbyje. Įkvėpusi jo kvapą susimaišiusį su mano taip mėgstamų kvepalų aromatu pasijutau saugi ir šiektiek nurimau. Padėjęs atsisėsti ir paėmęs mano ranką rimtai pažvelgė į mane susirūpinusiu žvilgsniu 
- Pasakok. 
- Pirma man labai reikia išgerti. 
- Tada važiuojam pas mane. - tarė paleidęs mano ranką ir apsukdamas mašiną. Linktelėjau ir nusisukau į langą. Žiūrėjau į  prieš akis lekiantį visdar gyvą naktinį New York'ą, vitrinų šviesas ir tai dingstančias, tai vėl pasirodančias spalvotas reklamas. Mus aplenkė keli motociklai, vienas iš vairuotojų norėdamas pasirodyti atsistojo ant vieno rato, bet Neitas nekreipdamas į juos dėmesio ramiai važiavo, kiek suraukęs kaktą, lyg apie kažką įtemptai galvodamas, nors norėdamas būtų be jokių pastangų juos aplenkęs. Po maždaug penkiolikos minučių įsukom į prabangaus dangoraižio stovėjimo aikštelę. Pakėlusi galvą apsidairiau - mus supo aukšti didingi pastatai. Niekada nesu buvusi šioje miesto dalyje. Tik pravažiuodama su šeima užsisvajodavau, kaip norėčiau ten aukštai gyventi. Išlipęs pirmas Neitas ištiesė man ranką ir patraukė prie durų. Pasisveikinęs su senstelėjusiu,  bet neblogai išsilaikiusiu maloniu durininku kuris nukėlė jam kepurę ir palaikė mums duris, įžengėm į liftą kuriame galėjo tilpti žymiai daugiau žmonių, nei paprastai talpino liftai. Užsidegė šviesos ir pasigirdo rami muzika. Iš begalės aukštų Neitas paspaudė 31 aukšto mygtuką ir liftas nesipriešindamas greitai ėmė kilti į viršų. 
Mums kylant Neitas laikė tvirtai mane apsikabinęs ir buvau jam už tai dėkinga. Būtent to man dabar labiausiai reikėjo. Artumo ir jausmo, kad dar bent kažkam esu svarbi. Liftui sustojus jis paleido mane iš glėbio, bet ranka apsivijo liemenį ir pabučiavo į viršugalvį. Žengiau paskui jį tamsiu koridoriumi. Viena ausim girdėjau, kaip jis kalbėjo kažką apie čia gyvenančias įžymybes. 
- Čia kai lankosi mieste gyvena Ianas. - tarė rodydamas į duris. - Esu tikra, kad girdėjai apie jį. 
- Vienas mėgstamiausių Keitės aktorių - atsidusau. 
- O čia gyvena vaikinas kuris antrą nakties važiuoja pas merginą kuri netgi nėra jo - bandė pajuokauti jis prieš atverdamas duris į savo pasaulį, bet aš tik liūdnai šyptelėjau.

Neito apartamentai panašėjo į tuos, kuriuose atsibudau Vegase. Kambario akcentas buvo didžiulis langas masyviom aksominėm užuolaidom, kurios nebuvo užtrauktos, todėl miestas matėsi kaip ant delno. Dideli stikliniai laiptai vedė į antrą aukštą kurio tyrinėti šiandien neturėjau noro. 
- Jauskis kaip namie - šyptelėjo Neitas
- Ačiū. - linktelėjau. Ir jaučiuosi, bet ne dėl pastato kuriame gyveni, o dėl to, kad esi su manimi. - pagalvojau, bet nutylėjau.
- Ko nori išgerti? - pasiteiravo jis nusirengęs odinę striukę ir numetęs ją ant didelės baltos odinės sofos svetainės viduryje. 
- Tiks betkas. - Nusiavusi batus prisėdau ant sofos. Neitas grįžo iš virtuvės su dviem stiklais rudo skysčio. Vieną padavęs man atsisėdo šalia ir uždėjo ranką ant sofos atlošo, taip viena ranka mane apkabindamas. 
- Na, tai kas gi tokio nutiko, kad šiąnakt būsiu nemiegojęs? - bandė praskaidrinti nuotaiką Neitas
- Gideonas.. - mačiau, kaip Neito žvilgsnis akimirksniu pasikeitė ir sugriežtėjo. Rankoje stipriau sugniaužė stiklą, bet tylėjo, taip ragindamas tęsti.
- Neitai, jis permiegojo su mano geriausia drauge. - nebetramdydama ašarų įsikniubau jam į krūtinę. - Ir viską nufilmavo. - sukūkčiojau.
- Šunsnukis.. Kaip tu sužinojai? - tarė iš pažiūros ramiai, glostydamas man galvą. 
- Jis pats man ją davė. Kai Keitė užmigo, nugalėjo smalsumas ir aš ją pažiūrėjau Neitai. Niekada negalėsiu ištrinti to vaizdo iš atminties. Neitas akimirką tylėjo, tada atsistojo nuo sofos ir nieko nepasakęs nuėjo prie lango. Išsitraukęs telefoną ėmė kažką rašyti.
- Ką darai? - pasiteiravau rankove šluostydamasi apverktas akis.
- Neturi mokėti už mano klaidas. Aš viską ištaisysiu. - rodės įpykęs ištarė jis. 
- Nesugrąžinsi Keitei nekaltybės. - pasakiau sukandusi dantis, kad vėl neimčiau verkti. - Ir tai ne tavo kaltė. 
- Jis..? Šūdas - nebaigė Neitas. - Gideonas atsiims. Žinau, kad jis taip pasielgė norėdamas atsilyginti man už tą naktį Vegase. Turbūt manys, kad dabar mes lygūs. Bet jam nereikėjo į tai įvelti tavęs ir Keitės. Aš pažadu, Kleire, jis sumokės.