Till The End

1 dalis

- Emma, kartoju, jeigu tu nepasikeisi tikrai išvyksti pas tėvą. Aš pavargau matyti tave sužlugdytą ir nuolat verkiančią savo kambaryje. Gal ten tau bus geriau, susirasi naujų draugų, o nauja aplinka tau bus į naudą, nes aš nebegaliu.- pasakė mama ir trenkusi durimis išėjo iš mano kambario.

Viskas prasidėjo prieš kelis metus, kai susipažinau su Paul, vaikinu dėl kurio pamečiau galvą vos per kelias savaites. Jis mane pastebėjo, merginą su ilgu megztiniu ir suplėšytais juodais džinsais, bei palaidais rudais, garbanotais plaukais, kurie krito man ant akių. Vien jo priėjimas prie manęs buvo kažkas nuostabaus. Nors jis ir nebuvo malonus, tačiau aš sugebėjau jį pakeisti, tačiau tai, kas nutiko vėliau sugebėjo mano gyvenimą apversti aukštyn kojom. Jis man pasipiršo, atrodė, kad gyvenimas negalėtų būti tobulesnis. Tačiau... Kaip daugelis pasakų, manoji nebuvo su laiminga pabaiga. Mano Paul, mano vienintelė meilė buvo nušautas susišaudyme, kuriame atsidūrė vien dėl to, kad galėtų būti su manimi, kurti šeimą ir turėti savo vaikų... Prakeikiau tą vyrą, dėl kurio kaltės jis mirė, tačiau skausmas širdyje nesiliovė, likau visiškai viena. Su mama pardavėme mūsų butą, nes vien įėjus į jį man prieš akis atsirasdavo jis su pilkomis  kelnėmis ir keptuve rankose...

Dabar sėdžiu savo sename name, savo kambaryje ir verkiu sugniaužusi jo megztinį savo mažutėse rankose, jo kvepalai beeik nesijaučia, kas verčia mane dar labiau sukūkčioti, nes jį prisimenu vien iš nuotraukų, ne be atpažįstu jo kvepalų, kurie mane taip svaigino.

- Emma, kalbėjau su tėčiu, jis rytoj tavęs atvažiuos ryte, tad susidėk būtiniausius daiktus, o ko reikės vėlesniam laiku nusipirksite ten. Atleisk, bet man perskaudu matyti tave tokią.- pasakiusi ji išėjo, o aš prikandau savo lūpą, kuri virpėjo. 

Ryt prasidės nauja pradžia, naujas gyvenimas be jo, be kitų mano draugų, tačiau aš tikiu, kad tai bus į gerą. Atsistojusi pasiėmiau lagaminą iš lovos ir ėmiausi daro, nes rytoj neatsikėliau anksti, kad susidėčiau daiktus, o ir prie kapo norėsiu nuvažiuoti ir nuvežti gėlių, atsisveikinti su juo.

***

Atsikėliau nuo garsaus trankymo į duris, tad neteko nieko kito kaip atsikelti.

- Atsikėliau.- sušukau ir pasigirdo sunkūs žingsniai už durų, kurie vis mažiau girdėjosi.

Pasiėmiau rūbus, kuriuos susidėjau vakar prieš einant miegot, nuėjau į vonią ir ėmiausi darbo, nes atrodžiau siaubingai. Nusipraususi apsirengiau ir susirišau plaukus į arklio uodegą, kuri nebuvo labai ilga, tačiau taip plaukai nekrito man į akis. Išėjusi iš vonios nustebau, nes lova buvo paklota, o lagamino jau kaip ir nebūta, tad pasiėmiau savo rankinuką, jame buvo piniginė, telefonas, pasas ir kiti daiktai, kurių man gali prireikti. Išėjusi iš kambario nusileidau laiptais ir nusišypsojau visiems buvusiems svetainėje, čia buvo net mano geriausia draugė, su kuria po Paul mirties beveik nebendravau, nes tiesiog pasirinkau vienišės gyvenimą. Ji priėjusi mane apkabino ir aš to kiek nesitikėjau, bet galiausiai taip pat apkabinau jos liemenį.

- Labai tavęs pasiilgsiu ir tikiuosi, kad toliau bendrausime.- pasakiau ir aš linktelėjau.

- Tikiuosi ir aš. Tėti, jei galime važiuokime, mes noriu dar atsisveikinti su Paul.- pasakiau ir tėtis pakilęs nuo sofos artėjo link manęs.

Galėjau matyti kaip mama verkia, tačiau neturėjau nei jėgų, nei noro sielvartauti, o tuo labiau, kai ji pati mane išveja iš namų. Įlipusi į tėčio mašiną užsisegiau saugos diržą ir laukio vyro, kuris paliko mane ir mamą, kai buvau dar vos paaulė, o man jo tada net labai reikėjo. Įlipęs į mašiną jis man nusišypsojo, tačiau nusisukau  ir žiūrėjau pro langą.

Mums pasiekus kapines giliai įkvėpiau ir iškvėpiau orą. Išlipusi iš mašinos nuėjau prie gėlių kioskelio ir nupirkau 4 baltas rožes, o tada patraukiau prie savo mylimojo kapo. Mums jį pasiekus galėjau jausti, kaip ašaros ritasi skruostais, o jų sustabdyti nebegaliu. Priėjusi padėjau gėles priš paminklą ir žiūrėjau į žodžius, kurie buvo išraižyti paminklo apačioje "Liūdi šeima ir sužadėtinė."

- Paul, žinau, kad tu mane girdi ir esi šalia, bet aš noriu su tavimi atsisveikinti, nes aš pagaliau esu išvyta iš mamos namų.- pasakiau ir per ašaras nusijuokiau.- Visada tave mylėjau ir mylėsiu, prižadu, kad visados liksi mano atmintį.

Pasakius žodžius apsisukau ir pradėjau eiti link mašinos, ranka nusibraukiau ašaras ir išsitiesiau, nes nenoriu, kad tėtis matytų mane silpną ir paūžusią, nes jam niekada jis nepatiko, jis sakydavo, kad mes netinkame, tačiau man į jo nuomonę buvo nusispauti.

- Emma, mums reikia pažiuoti, nes kitaip pavėluosime į lėktuvą.- sušuko tėtis pro pravirą mašinos langą.

- Ateinu...