Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

4 dalis.

Šįkart dalis trumpesnė, bet tikiuosi, kad patiks. gal susilauksim komentarų ir iš kitų skaitytojų, ne vien tų dviejų, kurios visada komentuoja? Priimu bet kokią nuomonę :) Gero skaitymo :)

Mokykla. Pamažu ėmiau prisiminti, kas tai per kankynė.

Įžengiau į ją apsirengusi dar tamsiau, nei įprastai: juodi kerzai, juodi džinsai, juoda kuprinė ir bespalvis megztinis su ant galvos užtrauktu gobtuvo. Nuo juodų plaukų varvėjo vanduo. Lauke lijo.

Atsargiai pro gobtuvo kraštą dairiausi po koridorių, tikėdamasi išvysti pašaipius mokinių žvilgsnius ir išgirsti šnabždesius sau už nugaros, kurie reikštų tik viena – jie jau žino.

Kad aš psichė.

Beprotė.

Geriu vaistus.

Tačiau nieko panašaus neįvyko. Niekas nekreipė į mane dėmesio, lyg manęs čia net nebūtų, lyg neegzistuočiau. Negalėjau tuo patikėti.

Negi jie dar nežino?

Įžengiau į klasę. Sevilė man pamojavo viename iš paskutinių suolų. Tačiau aš negalėjau atitraukti akių nuo Elijaus. O jis žvelgė į mane savo mėlynai žaliomis vandenyno akimis, jo žvilgsnis buvo griežtas.

Jis žino. Tai kodėl, po velnių, niekam nepasako? Tikrai ne iš geros valios. Tad ko gi jis iš manęs nori?

Šiek tiek paspoksojome vienas į kitą, o tada aš patraukiau į savo suolą.

- Kas čia buvo? – paklausė Sevilė, kai atsisėdau šalia.

- Kur?

- Tarp jūsų su Elijum. Ar jūs... jau susipažinot? Ta prasme, artimai bendraujat? – ji akivaizdžiai nusprendė mane paerzinti.

- Ką?! – pastėrau. – Gal gali baigti? Aš jo net nepažįstu. O iš jo veido spėju, kad nelabai jam patinku.

- A. Na, aš tik pagalvojau... supranti, praeitais jis draugavo su Tara, paskui jie išsiskyrė. Nuo to laiko jis prie savęs neprisileidžia nei vienos merginos. Manau, Tara jį kaip reikiant įskaudino. Tad... na, supranti... pagalvojau, kad būtų visai nieko, jeigu tu būtum ta mergina...

- Baik, - pertraukiau ją.

- ...kuri sugrąžintų jam viltį.

- Sevile, ar tu matai, kaip aš atrodau? – nusijuokiau. – Kas jau kas, o aš tai tikrai ne jo skonio. Be to, ir jis ne mano.

Sevilė priekaištingai papūtė lūpas.

- O gaila, - tarstelėjo.

~ ~ ~

Nuo to laiko, kai su Sevile kalbėjomės apie Elijų, praėjo dvi savaitės. Nei karto nesapnavau košmarų ar bent jau neprisiminiau, kad sapnavau. Nemačiau nei dvasių, nei baltų jų rankų. Jaučiausi gana gerai, nors nuo vaistų visąlaik buvau truputį apsvaigusi.

Kiekvieną rytą ėjau į mokyklą su giliai širdyje rusenančia viltimi, kad dvasių daugiau nebematysiu. Ir kad... tapsiu normalia.

Tačiau šis rytas, pasirodo, nusimatė būsiantis šiek tiek kitoks.

- Amelija, kelkis, pavėluosi į mokyklą! – sušuko mama nuo laiptų apačios. Pramerkiau akis. Širdis kažkodėl nepaprastai garsiai ir greitai daužėsi.

Viskas gerai, - raminau save, - tu veikiausiai tik susapnavai blogą sapną, kurio nebeprisimeni. Tas nemalonus jausmas netrukus išnyks.