Mylėsiu Tave Amžinai

54 DALIS

Susitaikyti su Tomu būtų tikrai ne pati geriausia idėja. Visgi aš dar laikau šiokas tokias nuoskaudas, o man tuo pačiu nejauku būtų sėdėti šalia jo, kai kurį laiką praleidau su jo broliu. Nors aš nieko ir nežinojau apie jo piktus kėslus, bet iš dalies jaučiuosi kalta. Juk galėjau nepasirašyti draugauti su Kajumi ir būčiau išvengusi visos šitos velniavos. Tik ką man dabar jam pasakyti? Senoji aš mąstytų, kaip atkeršyti , tačiau manyje atsiradę nauji jausmai kitam žmogui pakeitę požiūrį į viską, kadangi praeitą kartą viskas atsisuko prieš mane. Dabar nenoriu nieko skaudinti ar kam nors pakenkti. Norėčiau ramiai pasišnekėti su Kajumi, žmogumi, kuris pasinaudojo manimi, kad atkeršytų savo broliui ir tuo pačiu man, nors aš linkėjau jam tik gero. Buvau naivi ir pasitikėjau. Visada yra du variantai: Tave arba vertina, arba išnaudoja. Svarbiausia laiku suprasti.
Anksti ryte mane pažadino skambutis į duris. Žmogus, kuris nusprendė mane pažadinti taip anksti dar pasigailės, nes neišsimiegojusi aš būnu labai pikta. Nustėrau vos tik atidariusi duris, kadangi visiškai nesitikėjau jo dabar čia pamatyti.
- Sveika. Atleisk, kad vakar neatvažiavau, - tegul net nepradeda galvoti priežasčių, dėl ko jo vakar nebuvo čia, kaip kad žadėjo, nes ir taip viską žinau.
- Nesiteisink, - atšoviau.
- Nepyk, mažyte, - jis artėjo prie manęs norėdamas pabučiuoti, bet aš žengiau žingsnį atgal, jog suprastų, kad dabar nėra pats tinkamiausias laikas tai daryti. - Atleisk, tikrai. Mane vakar pagavo policija, praleidau naktį areštinėje.
- Ak tikrai? Areštinėje sakai. O prieš tai kur buvai? Kokių reikalų turėjai, kad negalėjai pasilikti su manimi, geriausią mano gyvenimo dieną?
- Privalėjau nuvykti į darbą, gi žinai, kaip ten būna, vienos problemos, o jas sutvarkyti juk tenka man.
- Kurgi ne.
- Įsileisi vidun ar kalbėsimės per durų slenkstį?
- Neįsileisiu, kol nepasakysi visos tiesos man.
- Kokios tiesos?
- Šitaip? Tuomet mes neturime apie ką kalbėtis.
- Eva, baik. Tu jau žinai?
- O dabar jau supranti, ką aš turiu omenyje? - Jei ne dabar, tai niekada. Duosiu jam progą pasiaiškinti ir pačiam viską papasakoti. Nesu įsitikinusi viskuo, ką man pasakojo Simona. Netgi netikėjau jos suvaidintom ašarom. Čia tikrai kažkas netaip ir privalau sužinoti tiesą iš žmogaus, kuriuo dar šiek tiek pasitikiu, kuriam visai neseniai pradėjau šį tą jausti. Žiūrėjau į jį ir norėjau pradėti rėkti, kad manimi pasinaudojo, kumščiais daužyti jam krūtinę, kol sumąstytų mane apkabinti, kad nurimčiau. Susiimk, Eva, subariau save mintyse. Kolkas man tereikia viską sužinoti, o tada prireiks begalės laiko, kad viską suvirškinčiau.
- Būčiau tau viską pasakęs jau vakar, jei ne..
- Turi laiko dabar, kol aš nepersigalvojau, - Pertriaukiau jį nebaigus reikšti savo minties.
- Galime kur nors prisėsti? - Ranka parodžiau į sūpuokles, stovinčias namo prieangyje. Jis atsisėdo ant jų ir laukė, kol aš padarysiu tą patį, bet ir toliau stovėjau priešais, lyg mano kojos būtų prikaltos prie grindinio. Negalėjau arba tiesiog nenorėjau pajudėti iš vietos ir atsisėsti šalia Kajaus. Vėl pajusti tą trauką būtų didelė klaida, todėl turėjau išlaikyti šiokį tokį atstumą. - Tikrai nenori atsisėsti? Pavargs kojos stovėti, kol aš šnekėsiu. - Žiūrėjau į vietą šalia jo, bet ir toliau nėkiek nejudėjau. Net pamiršau kvėpuoti ir mirksėti. Neiškenčiau ir visgi atsisėdau, bet stengiausi laikyti atstumą tarp mūsų. Kajus atsisuko į mane ir žiūrėjo susirūpinusiu žvilgsniu. Dieve, taip noriu žinoti, ką jis dabar galvoja...
- Sėdžiu, laimingas? - Rodos jis vos pastebimai šyptelėjo, nedaug trūko, kad tai viską sugadintų ir pati pradėčiau šypsotis.
- Kol esi šalia, taip, - Nusukau žvilgsnį į kitą pusę. Geriau jis taip nešnekėtų, tai nieko tarp mūsų nepakeis. Traukos tarp mūsų nebėra, dabar teliko tik pagieža jam. Pykstu ant jo. Nekenčiu. Tegul greičiau šneka ir nešdinasi iš čia, kitaip neštversiu ir padarysiu tai, ko gailėsiuos labiausiai. - Papasakok man, ką žinai.
- Kajau, tęsi savo žaidimą?
- Kokį žaidimą?
- Baik su manimi žaisti ir šnekėk, kitaip gali stotis ir eiti savais keliais bei man akyse daugiau nebesirodyti. - Jis nuleido galvą po šių žodžių ir susiraukė, lyg skausmas būtų pervėręs jo krūtinę. Iš pradžiu pasigailėjau savo pasakytų žodžių, bet vėliau ėmiau didžiuotis, kad pagaliau nors kiek išlieku stipri ir nesižeminu.
- Aš tenorėjau sužinoti, kurią visos istorijos pusę žinai tu, kad galėčiau papasakoti viską taip, kaip iš tiesų buvo. Žinau, kad Simona viską tau pasakė. Negali ja pasitikėti, tik dėl jos visa tai įvyko. - trumpam nutilo.
- Mhm. Tęsk, aš klausau.
- Pameni klausei manęs, kas nutiko, kad su Tomu taip pykstamės? - Linktelėjau galvą. Prisiminiau, kai Simona minėjo, kad jis begalo minėjo savo merginą. - Nuolatos gaudavau merginų dėmesio, nežinau kodėl, galbūt todėl, kad visada šypsodavaus ir niekas nebuvo matęs manęs rimto ar liūdno. Bet aš nebuvau toks, kuris gali draugauti su pirma pasitaikiusia, tačiau man į akį krito viena mergina. Ji mokėsi kitoje vienuoliktoje klasėje, perverdavo mane piktu žvilgsniu, kai praeidavau besišypsodamas, nes manė, jog taip vilioju merginas, tačiau aš to net nesiekiau. Nors ir gaudavau daug dėmesio, man reikėjo ne jo, man reikėjo šilumos, šiokios tokios traukos. Norėjau atsibusti ryte dėl kažko, kad atsikėlęs pradėčiau iškart apie kažką galvoti. Pradėjau siekti tos merginos, ji buvo visai tokia kaip tu. Nepasiduodanti, sarkastiška, nenorėjo matyti manęs, neva aš ne jos skonio, nes jai patiko vaikinai, kurie negauna kitų merginų dėmesio, bet aš tuo netikėjau, jos akyse mačiau, kad nenori, jog kaskart pabandęs ją užkalbinti, nueičiau šalin. Vieną dieną aš sukaupiau visas jėgas ir priėmiau visus jos įžeidimus, kandžius žodžius, kol ji suprato, kad niekaip neatstosiu ir pagaliau sutiko su manimi nueiti į kiną. Taip viskas ir prasidėjo. Aš įsimylėjau. Pirmą kartą. - Jis nutilo, nurijo seilęs, žiojosi kažką sakyti ir vėl užsičiaupė, lyg galvotų, ką sakyti toliau. Maniau, jam nereikia ieškoti žodžių kišenėje. Ši istorija man atrodo per lėkšta. Negi tikrai jam nepatiko, kad visos merginos į jį žiūrėjo, kaip į Dievą? Netikiu tuo.. - Tikėjau, kad ji myli ir mane. Galėdavau visą naktį stebėti, kaip ji miega. Jaučiausi, lyg būčiau koks maniakas, bet man tai nerūpėjo, nes turėjau žmogų, kurį galėjau mylėti, kuriuo galėjau rūpintis ir nepaleisti. Bet.. - Jis susiraukė, pasilenkė ir alkūnėmis pasirėmė į kelius. Laukiau, kol tęs savo pasakojimą, tačiau supratau, jog Kajus per daug jautrus šiai temai. Štai kodėl visada atrodė toks rimtas, į viską žiūrėjo nerimtai, apsimetė, kad nėra romantikas. Tenorėjo pasikeisti ir tai padarė. Tapo kitu žmogumi, kurį pradėjau mėgti aš, o dabar, pamačiau jo senąją pusę. Tapo atviru ir nuoširdžiu. Nusprendė man atsiskleisti ir viską apie save papasakoti, nesvarbu, patiks man tai ar ne. Vertinau tai. - Tu tikrai nieko prieš klausytis mano liūdnos meilės istorijos? Nes neatrodo, kad būtum labai susidomėjusi.
- Kajau.. - nutęsiau ir uždėjau jam ranką ant peties, kad jaustųsi kiek ramesnis, nes šiek tiek galėjau girdėti jo balse jaudulį. - Aš niekada nemaniau, kad pagaliau man atsiversi ir štai, sumąstei man viską papasakoti. Nesvarbu kas, aš išklausysiu, viskas yra gerai. - Jis pažiūrėjo į mane, lyg prašydamas leidimo kalbėti toliau, o aš liktelėjau sutikdama.
- Bet, gal po kelių metų trukusios draugystės pajutau, kad kažkas netaip. Ji pradėjo elgtis kitaip nei visada. Ėmė daugiau iš manęs reikalauti, neleido man išeiti į barą su draugais išlenkti vieną kitą stiklą viskio, prieštaravo viskam, ką jai pasiūlydavau nuveikti kartu, pati vos ne kas antrą naktį dingdavo ir teisindavosi, kad draugės ją užlaikydavo, todėl likdavo nakvoti pas vieną iš jų. Man nė nekilo jokio įtarimo, kad ji galėtų tas naktis leisti su mano broliu. Vieną dieną įspėjau ją, kad išvykstu savaitei pas tėvą dėl darbo, keista, bet ji dėl to apsidžiaugė, padėjo man susiruošti, gražiai išlydėjo, pabučiavo mano lūpų kamputį ir šypsojosi, kol nedingau iš jos akių. Neplanuodamas grįžau namo keliom dienom anksčiau, kur radau visišką netvarką. - Tai kalbėdamas Kajus viską prisimena. Kaskart kokiai nors baisiai minčiai jam atėjus į galvą vis susiraukia, nutyla keliom minutėm ir kiek atsigavęs šneka toliau. Norėjau žinoti viską, visas detales, smalsumas mane tiesiog žudė iš vidaus, bet tuo pačiu troškau, kad jis nustotų kalbėti ir tiesiog patylėtų apie tai negalvodamas, nes mačiau, kad jis vėl išgyvena tą patį skausmą. Galbūt niekad nenorėjo, kad kas nors jį tokį pamatytų, todėl pasijaučiau svarbi jo gyvenime, nes dabar tuo skausmu dalinasi su manimi. - Maniau, kad pasikvietė drauges pas save pašėlti. Nuėjau į miegamąjį, radau ten ją gulinčią. Pakštelėjau į kaktą ir čia pat iš vonios kambario išėjo Tomas. Stengiaus reaguoti ramiai. Tyliai paprašiau jo, kad tą pačią minutę išeitų iš mano namų ir daugiau ten nebegrįžtų. Nebuvau vienas iš tų, kurie veltųsi į muštynes, nors tą kartą baisiai norėjau parversti savo brolį ant žemės ir kumščiais jį trankyti tol, kol neteks sąmonės. Pažadinau Karoliną ir pasakiau, kad tarp mūsų viskas baigta, o ji išsigandusi per dešimt minučių, susikrovusi visus daiktus išėjo. O jūs merginos manėt, kad visi vyrai kiaulės, - šyptelėjo jis, tačiau aš ir toliau sėdėjau suraukusi antakius. - Viskas gerai?
- Taip atleisk. Toji mergina buvo tikra kiaulė, - jis nusijuokė.
- Tiesiog kažkada girdėjau vieną žmogų sakant: Niekada nesižemink bandydamas sulaikyti žmogų, kuris nebijo prarasti tavęs. Galvojau, kad gal atleisti jai, gal persigalvos, bet tuomet ji su Tomu prabuvo dar pusę metų. Supratau, kad neklydau pasirinkdamas pabūti vienu. Puoliau į depresiją, visgi žinai, pirmoji meilė, o čia bum ir jos nebėra. Pamenu, kaip su visais dalinausi savo džiaugsmu, bet visgi, kuo mažiau kiti žinos, kad tu laimingas, tuo ilgiau tokiu ir liksi.
- Ar gailiesi to prarasto laiko?
- Ne. Niekada nesigailėjau savo praleisto laiko su Karolina. Aš patyriau meilę, supratau ką tai reiškia, supratau, ką reiškia prarasti tau mylimą žmogų, tačiau iš klaidų visi mokosi.
- Man labai gaila, dėl to, kas nutiko, - jis tik atsisuko į mane ir šyptelėjo. Nežinau dėl ko čia galima šypsotis, bet šitai nudžiugino mano širdį ir skausmas spaudęs mano krūtinę dingo.
- Kas buvo, tas buvo. Vieną istorijos dalį tu žinai. Beliko papasakoti tai, ką iš tiesų turėtum žinoti.