Sielų sandėliukas

Prologas

Kažkur netoli Europos žemyno vidurio yra apytiksliai septynių su puse metro gylyje esantis sandėliukas, savyje laikantis didžiulę paslaptį. Jame sustatyti ne tik paprasti trilitriakai su raugintais močiutės agurkėliais ar šparaginėmis pupelėmis - ant vienos lentynos stovi tuzinas nedidelių, beveik niekuo neišsiskiriančių stiklainėlių. Ši lentyna buvo vadinama sielų lentyna.
Maži indeliai (tiksliau tai, kas buvo jų viduje) švytėjo tamsoje, tačiau buvo tamsūs šviesoje. Stiklainėliai dūsavo, aimanavo, dejavo, tačiau dažniausiai kalbėdavosi. Retkarčiais pasitaikydavo ir pykčių (o ypač tarp rausvos ir ryškiai neoninės, bet apie tai sužinosite kituose skyriuose). Kaip jau tikriausiai supratote, tuose stiklainėliuose buvo ne surūgę mamos pomidorai, bet tikrų tikriausios mirusiųjų sielos.
Sielos būna įvairiausių pavidalų ir formų. Kuo skystesnė siela, tuo jaunesnis žmogus. Taigi, iš viso jos skirstomos į tris grupes:
1. Debesėliai. Šios sielos savininkas mirė nesulaukęs pilnametystės, todėl siela neįgavusi nei ryškios spalvos, nei formos.
2. Puskristaliai. Šiai grupei priklauso jauni žmonės. Tai tokio tipo sielos, kurios jau turi savo spalvą, tačiau dar tik ieško savo tikrojo pavidalo (dar tik siekia tapti kristalais).
3. Kristalai - pati didžiausia sielų grupė pasaulyje. Subrendusi siela atspindi savo savininko didžiausią aistrą. Tai gali būti bet kas: širdelė, žvaigždutė, automobilio padanga (o ką, juk pasaulyje pilna automobilių mėgėjų).

Sveiki, čia ir vėl aš su savo nauja istorija, kurią parašyti mane įkvėpė satanistės kotunoriismanes YoursTrouble corneliapcr KornelijaA arbata ravekzole guosiaur (nebežinau net, ko nepataginau) skaitykit, reikškit savo nuomonę komentaruose ir uždėkit žvaigždutę, negi gaila :')