Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

6 dalis.

Sveiki visi! Ilgai nekėliau naujos dalies. Prie pranešimų esu parašiusi, kokia buvo to priežastis. Iš karto įspėju, kad ši dalis bus rami, labiau informatyvi, nei pilna veiksmo. Beje, dabar pasistengsiu dažniau kelti dalis, kad atsigriebčiau už prarastą laiką. Tai tiek. Smagaus jums skaitymo :)

Elijus žiūrėjo tiesiai į mane. Rimtas jo žvilgsnis man kažką priminė. Ir staiga supratau, ką: pirmąją naktį, kurią praleidau savo naujuosiuose namuose grįžusi iš ligoninės, sapnavau daug košmarų, bet pirmiausia, ką susapnavau – tai jį. Sapnavau šviesiaplaukį vaikiną, jo žydrai žalias akis. Ir tai buvo dar prieš tai, kai jį sutikau tikrovėje.

Apsidairiau ir sustingau: į mus spoksojo šimtai akių. Tik tai nebuvo dvasios. Tai buvo... žmonės. Mokiniai. Mokytojai.

Stovėjau vidury koridoriaus, su pirštais, panirusiais plaukuose, o aplink, stovėjo daugybė mokinių ir stebėjo mane. Kai kurios merginos kikeno. Kiti šnibždėjosi. Treti žiūrėjo pastėrę. Tarp jų ir Sevilė.

Dabar jau tikrai viskas baigta.

Niekas nenori bendrauti su beprote.

Pajutau, kaip akių kampučiuose tvenkiasi ašaros.

Kaip tik tuo metu prabilo Elijus:

- Amelija, einam, - jis suėmė mane už rankos.

Giliai įkvėpiau, stengdamasi nepratrūkti.

Jis timptelėjo mane.

- Einam, - pakartojo.

Ir aš ėmiau eiti.

Elijus paėmė mano striukę. Aš padėkojau ir ją apsivilkau. Mes išėjome į lauką. Ir ėjome, ėjome, ėjome... o aš net nežinojau, kur. Jis visą laiką nepaleido mano rankos. Vienas kiečiausių vaikinų mokykloje laikė mane už rankos. Įprastomis aplinkybėmis Sevilė būtų alpusi už mane iš laimės.

- Kodėl man padedi? – kiek atsigavusi nuo šoko paklausiau.

- Nes man atsibodo, - atsakė jis paprastai.

- Atsibodo kas?

- Dvasios. Visos tos nesąmonės klasėje. Tu.

Pyktelėjau. Kurį laiką ėjome tylėdami.

- Taigi, kas ten nutiko? – galiausiai prasižiojau.

- Kur?

- Pats žinai, kur.

- Aš nežinau, kas tau nutiko. Tai tu turėtum žinoti.

Sustojau.

- O dabar jau tu mane užknisai, - pasakiau ir pabandžiau ištraukti ranką iš jo rankos. Elijus nepaleido.

- Paleisk mane! – sušukau.

- Nerėkauk! – atkirto jis ir ėmė tempti mane toliau.

- Kur mes einam? – nepasidaviau.

- Į mano namus.

- O ko man ten?

- Ten bus saugu.

- Kas man nutiko koridoriuje?

Jis atsisuko į mane ir susierzinęs pirštais prilietė smilkinį.

- Ar tu nenustosi??? – rodos, išvedžiau jį iš kantrybės.

- Kol nepapasakosi man, kas ten nutiko – ne.

Jis atsiduso.

- Aš nežinau, NEŽINAU. Per pamoką staiga lyg iš niekur nieko atsirado dvasios. Jos puolė tave. Dar niekados nemačiau, kad jos taip elgtųsi. Tu ėmei klykti kaip visiškai trenkta. Pašokai, išbėgai iš klasės. Klykei taip garsiai, kad visi mokiniai išbėgo iš klasių pažiūrėti, kas dedasi. Tuomet nusileidai laiptais žemyn, koridoriuje sustojai, susiėmei už galvos ir ėmei kartoti „o ne, ne, ne". Paskui vėl ėmei klykti. Tuomet atėjau aš. Vos tik priliečiau tave, tarsi prabudai iš transo. Štai ir viskas.