Turėjo būti ne taip

66 dalis

- Gal bent savo vardą pasakysi? - susiraukiau nuo tokio jo atsakymo. Atsisukęs jis grubiai suėmė mane už smakro ir pikdžiugiškai šyptelėjo :
- Markas, bet gali kreiptis į mane pone. Jo veidui pakankamai priartėjus prie manojo nieko nelaukusi išlaisvinau vieną ranką ir iš visų turimų jėgų alkūne kirtau jam į veidą ir pasileidau bėgti kiek tik pajėgiau. Bėgau nesidairydama už nugaros girdėjau keiksmus ir riksmus. Pritrūkusi oro nubėgau pasislėti už greta stovėjusios senos mašinos. Apsidairiau - aplinkui nieko nebuvo matyti. Lengviau atsipūtusi atsitiesiau, kai netrukus kažkas stvėrė mane už kojos ir pradėjo tempt. Surėkiau bandydama už kažko užsikabinti, bet tvirta ranka mane apglėbė per pečius ir delnu užspaudė burną. 

- Shh. Jie išgirs. Sustingau. Atsisukau į mane laikiusį vaikiną. 
- Gideonai? - nustebau. O jis tik šyptelėjo savo akinančia šypsena. Kad ir kaip nenorėjau to pripažinti, nenorėjau, kad jis mane paleistų. 

- Kodėl mane ištraukei už kojos? - bandžiau nuslėpti, kad džiaugiuosi jį matydama ir pasitryniau nubrozdintą koją. 
- Nereikia dėkoti, kad tave išgelbėjau. - vaidindamas įsižeidusį suraukė antakius jis. - Nagi, negaiškim laiko, eime - stodamasis ištiesė man ranką. Akimirką dvejojau, bet linktelėjau ir suėmiau jo ištiestą ranką. 
Slapstantis už mašinų Gideonas vis dar stipriai laikė suspaudęs mano ranką ir vis apsidairydavo ar saugu eiti toliau. Jaučiausi, kaip Džeimso Bondo filme ir būčiau smagiai iš šitos situacijos pasijuokusi, jeigu dabar mūsų gyvybei negrėstų pavojus. 
- Ką tu jam padarei, kad jis tavęs taip nekenčia? - paklausiau įsidrasinusi. 

- Ilga istorija.. - nutesė Gideonas. 

- Jeigu išsikapstysim iš čia gyvi, turėsi ją papasakot. 
- Pažadu - tarė stipriau spustelėdamas mano ranką. - Šūdas, aš juos girdžiu. 
Girdėjau ir aš. Abiem rankom apsivyniojau Gideono ranką ir užsimerkiau laukdama blogiausio. Gideonas atsitraukė ir pritūpęs ragindamas tai padaryti ir man, suėmė abi mano rankas. 
- Aš nukreipsiu jų dėmesį. Pažadėk man, kad bėgsi kuo toliau nuo čia nesidairydama. 
- O kaip tu? - paklausiau drebančiu balsu susijaudinusi. 
- Nepražūsiu. Jis siekia man atkeršyti, dėl to ką padariau. Ir tai jis gali padaryti, tik turėdamas tave. Verčiau žūsiu, nei leisiu jam tave bent pirštu priliest. - sukandęs dantis iškošė jis. 
Jaučiau kaip akyse pradeda kauptis ašaros. - Pažadėk, kad grįši..
Gideonas atsidusęs pažiūrėjo į mane. Galėčiau prisiekti, kad mačiau jo akyse baimę. Akimirką sėdėjom tyloje. - Jeigu visdėlto.. - jis nutilo. - Nekalbėk taip. - sustabdžiau jį nespėjus baigti sakinio.
- Galiu pabučiuoti tave paskutinį kartą? - klausiamai pažvelgė jis. Paglosčiau porą dienų neskustos barzdos šerelius. Ir pasilenkiau link jo. Mano lūpos buvo išsiilgusios jo ir žinojau, kad jis jaučiasi taip pat. Nors mylėjau Neitą, visdar kažką jaučiau Gideonui ir nežinojau, kaip reikės pasielgti, jeigu ištrūksim iš čia gyvi.. Žinojau, kad ankščiau ar vėliau turėsiu pasirinkti vieną ir čia pasirodęs Gidis viską tik gerokai apsunkino. 
- Daryk kaip tarėmės - tarė stodamasis Gideonas. Nenorėjau, kad jis paliktų mane vieną, norėjau būti su juo. Jam nueinant pasileidau bėgti į priešingą pusę. Bėgant galvoje sukosi daugybė minčių Gideonas, jo bučinys, Neitas, ar jis manęs  ieško? Ar pavyks iš čia ištrūkti gyvai, ar viskas bus gerai jam.  Nežinodama kur randuosi tikėjausi arba išbėgti į kelią arba rasti vietą kur būtų galima saugiai pasislėti ir sugalvoti ką daryti toliau. Rodos kažkur tolumoje galėjau girdėti riksmus ir šūvius. Nuvijau blogiausias mintis šalin ir toliau bėgau vis apsidairydama atgal ar nieks manęs neseka. Tarpais sustodama atgauti kvapo vėl leisdavausi bėgti. Ėmė temti tolumoje ryškėjo pastatas panašus į sandėlį, į kokį prieštai mane norėjo nutempti tas Markas. Neturėdama pasirinkimo patraukiau link to apleisto pastato. Geriau įsižiūrėjusi supratau, kad jame blankiai dega šviesa. Meldžiausi, kad ten būtų telefonas kuriuo galėčiau paskambinti pagalbai. Prisiartinusi atsargiai pažvelgiau pro langą kuriame degė šviesa. Turėjau užsidengti burną abiem rankom, kad nepradėčiau rėkti. Ant kažkokio medinio paviršiaus gulėjo surištas Gideonas. Pusiau išrengtas ant jo kūno galėjau matyti įvairius sumušimus. Negalėjau jo taip palikti. Kambaryje daugiau nieko nesimatė, todėl apsidairiau ieškodama įėjimo. Kartą tu mane jau išgelbėjai. Dabar mano eilė išgelbėti tave.