Mylėsiu Tave Amžinai

56 DALIS

- Pamiršai raktus nuo savo mašinos, - jau mačiau viltį jo akyse ir jau beveik džiaugsmo kupinas veidas vėl virto nusivylusiu ir liūdnu. Kajus atsigręžė ir lėtai žingsniuodamas priėjo prie manęs. - Gerai, kad pamačiau, būtum pamanęs, jog pametei. - Jis ištiesė ranką neprataręs nė žodžio ir mūsų rankos akimirkai susilietė. Kažkoks jausmas tarsi elektra perėjo per ranką, o vėliau ir per visą kūną. Čia pat būčiau puolusi jį būčiuoti, bet vis dar jaučiausi tvirta.
- Ačiū, - šyptelėjo ir keliom sekundėm įsmeigė akis į mane. Suglumau nesupratusi, ką šis gestas turi reikšti, tikriausiai jis manė, kad nuo vieno menko.. na gerai, meluoju pati sau.. nuo to daug ką reiškiančio prisilietimo aš pakeisiu savo nuomonę, bet klydo, nes nuomonės kurį laiką aš dar nekeisiu. Man reikia laiko. Laiko viską gerai apgalvoti ir nuspręsti, ką aš noriu daryti toliau. Šįkart nesupratau kodėl, bet jo žvilgsnis pasidarė ledinis. Toks jausmas, kad jis vėl virto tuo pačiu žmogumi, kuriuo buvo prieš susipažinant su Simona: šaltas, bejausmis, žvilgsniu žudantis vaikinas. Nebe tas, kurį aš pažinojau, su kuriuo leidau laiką.
Kajus nuleido akis ir lėtai nuo manęs atsitraukė. Stebėjau, kaip jis tolsta, o galvoje sukosi mintys, kad daugiau jo nebepamatysiu. Bijojau, kad nieko blogo sau nepasidarytų, nes tada neatleisčiau pati sau.
- Būk atsargus, - sušnabždėjau tyliai, nors būčiau norėjusi, kad jis išgirstų.
Kad tik būčiau žinojusi, kas dedasi jo galvoje. Jei tik galėčiau skaityti žmonių mintis, jis būtų pats pirmas, kurio mintis perskaityčiau. Bet esmė tame, kad tai nieko nepakeistų. Aš tik dar labiau paerzinčiau save ir graužčiaus dėl to, ką padariau.
Per visą tą laiką tapau visiška beširde kale, kuri nesugebėjo atleisti vaikinui, kuriam širdis ir taip jau sudaužyta, o vienintelis žmogus, galėjęs vėl jam grąžinti jausmus ir sulipdyti širdį iš milijono išsibarsčiusių dalelių, buvau aš.
Iškilusi dilema - kuriam iš jų dviejų atleisti - mane vargino visą dieną. Kadangi dviejų žmonių vienu metu mylėti yra neįmanoma, turėjau nuspręsti, kurį aš iš tiesų myliu ir branginu, o kuriam jaučiu tik simpatiją. Išties su Kajumi praleidau netgi daugiau laiko, bet Tomą aš pažnau pirmą. Klausyk širdies - sakydavo mama. Bet sunku, kai širdis tyli ir neleidžia man apsispręsti, o protas žinoma verčia mane rinktis tą, kuris, jo manymu, mane padarytų laimingą. Žinau, kad nevertėtų atstumti žmonių, kuriems aš nuoširdžiai rūpiu, nes vieną dieną jie nebegrįš, tačiau dabar nesuvokiu, kam galėčiau taip labai rūpėti. Po visų šitų įvykių man labai norėjosi pasikalbėti su Paula, nes tikriausiai ji neatsisakytų išgirsti naujienų, kurias praleido. Paskambinau jai ir tiesiog pasakiau, kad man jos labai reikia. Išgirdau atsakymą "Tuoj būsiu" ir kaipmat nusišypsojau, nes galbūt aš jai sutrukdžiau, bet vis tiek pasiryžo viską atšaukti, kad kuo greičiau pamatytų mane.
- Kas nutiko? - Paula neiškentusi ėmė manęs klausinėti, kai vos tik jai įžengus pro duris, šokau jos apkabinti ir pravirkau. Pirmą kartą verkiau garsiai, išliedama visas savo emocijas ir jausmus. Taip tylėdamos prastovėjome gal dešimt minučių, kol aš pagaliau atšlijau ir paraudusiomis akimis pažvelgiau į savo geriausia draugę.
- Džiaugiuosi tave matydama. Esi vienintelis žmogus, kurį dabar noriu matyti. - Kalbėjau vis dar laikydama jos ranką, nes kaip tik ruošiausi temptis į virtuvę ir pasiūlyti arbatos.
- Gal ko nors stipresnio? - Šis jos pasiūlymas mane baisiai nustebino, kadangi, kiek prisimenu, paskutinį kartą ji atsisakė su manimi gerti ir teigė, jok alkoholio nevartoja. - Žinai, negaliu žiūrėti į tave tokią palaužtą, todėl pamaniau, kad pirma reikia nusiraminti, o tada pradėti šnekėtis. - pridūrė.
- Ačiū, kad minimi rūpinies, Paula, bet šįkart alkoholio atsisakysiu aš. Išverkiau visas susikaupusias emocijas jau, pasijaučiau išsekusi, todėl dabar manau galiu papasakoti viską kas man guli ant širdies. - Paula linktelėjo galva, kol aš į puodelius su arbatžolėmis pyliau karštą vandenį, taip leisdama man pradėti šnekėti. Papasakojau jai viską nuo a iki z, o ji manęs klausėsi arba vis pridurdavo kažką savo, vieną piktą žodį, kitą kažkas panašaus į mielą, bet vis dar su ta pačia panieka, kaip ir prieš tai.
- Žinai tą vietą.. na apie Kajų.. turiu omenyje, kad aš visą tą laiką žinojau, kas vos manęs neišprievartavo. Nenorėjau tau sakyti.. tiksliau negalėjau.. - ji kalbėjo nuleidusi akis, lyg prasikaltęs šuniukas. Bijojo man tai pasakyti ir prieš tai, ir dabar. Balsas drebėjo, nes nežinojo, kokia bus mano reakcija. Negalėjau jos dėl to teisti, nes nelaikiau kalta. Ir taip aišku, kas buvo dėl visko kaltas, bet tikrai ne mano geriausia draugė. - Tikiuosi nepyksti ant manęs, kad nepasakiau visko tau iškart.
- Ne viskas gerai, juk matai, tiesa ir taip išaiškėjo, - tariau jai nusišypsojusi.
- O tu pasistenk padaryti tinkamą sprendimą. Žinai, jog aš tau patarsiu taip, kaip man bus labiau priimtina širdžiai, nes viskas, ko aš dabar noriu, tai, kad būtum pagaliau laiminga. Jei leisi man pasireikšti, tuomet pasakysiu, ką daryti toliau. Šitoje situacijoje labiausiai nuskriausti esat tu ir Tomas. Jis visoje šitoje velniavoje dalyvavo tik kaip žaisliukas, kuriuo reikėjo pasinaudoti, lygiai taip pat kaip ir tu. O Kajus juk iš pradžių galėjo su viskuo nesutikti, taigi jam dabar nereikėtų gailėtis. Rinkis tą, kuris tavo nuomone yra vertas tavęs, bet aš šioje situacijoje nesirinkčiau nieko, nes bet kokiu atveju, bet kokį sprendimą priėmusi, aišku, gailėčiaus.
- Žinau, ką padarysiu. Ir tau tai nepatiks.