Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

9 dalis.

Ši dalis trumpoka, bet nusprendžiau jos nesujungti su kita, nes sekanti dalis bus ilga ir su gana svarbiais įvykiais. Kuo greičiau susirinks vote ir komentarai, tuo greičiau įkelsiu naują dalį. Taigi lauksiu aktyvumo iš jūsų :) Ir bandysiu vėl grįžti prie aktyvesnio kėlimo apskritai. Gero skaitymo :)

Mes sėdėjome ant lauko kėdžių įstiklintoje lauko verandoje, prikrautoje šalčio pažeistų augalų. Už lango krito snaigės, užšalusi žolė ir pilkos medžių šakos buvo aplipusios sniegu. Kadangi vakarėjo, viskas įgavo melsvą toną. Atrodė, lyg gyventume pasakoje.

Bet buvo atvirkščiai. Gyvenome košmare.

Laikiau savo arbatos puodelį abiem delnais, stengdamasi sušildyti sustirusius pirštus. Verandoje nebuvo itin šilta. Tačiau Adrianas ir Elijus saviškių net nepalietė. Puodeliai garuodami stovėjo ant stiklinio stalelio.

- Taigi... ką mes darysim? – paklausiau, nutraukdama tylą.

Adrianas pažvelgė į mane, tarsi tik dabar pastebėjęs, kad ir aš čia esu.

- Greit pasakysiu, - ir jis vėl įsispoksojo į niekur. Man beliko laukti.

Tai aš ir dariau. Laukiau, laukiau, laukiau... Kol pagaliau neapsikentė Elijus:

- Adrianai, sakyk gi pagaliau. Ką mums daryti?

Adrianas įkvėpė ir prabilo:

- Iš tiesų tai aš nežinau, kaip jai padėti. Jeigu tik tai iš viso įmanoma. Nes tokia situacija kaip jos... pirmąkart tai girdžiu. Paprastai arba gimsti, matydamas dvasias, arba ne. Kartais tai dar nutinka, jeigu žmogus būna bent trumpam peržengęs mirties slenkstį, bet vėl grįžta į gyvųjų pasaulį. Tačiau šįkart... nei vienas variantas netinka. Aš tiesiog nežinau.

- Tai ką man dabar daryti? – taip smarkiai suspaudžiau rankose puodelį, kad kažkas jame trakštelėjo.

- Aš nežinau, kaip tau padėti. Tačiau žinau kai ką, kas galėtų.

- O Dieve, dabar ieškosim dar vieno žmogaus? – su trenksmu tekštelėjau puodelį ant stalo.

- Amelija, nusiramink, - paprašė Elijus.

- Pirmas ir paskutinis, kurio jums reikės ieškoti. Nes jeigu jis negalės tau padėti, negalės niekas.

Sunkiai nurijau seiles.

- Gerai. Pasakok, kas jis toks.

Ir Adrianas pradėjo pasakoti.

- Jos vardas – Mirianas Leifas. Ir jis turbūt labiausiai atsiskyręs nuo kitų žmogus visatoje. Jo neįmanoma rasti, jei nežinosi, kur ieškoti. Jis neturi kompiuterio, interneto, telefono, nėra įrašytas į jokią adresų ar gyventojų knygą, jo gyvenamoji vieta keičiasi ne rečiau nei kas mėnesį. Yra tik vienas būdas jį surasti.

- Ir tai yra?..

- Paklausti jo mamos.

Išspjoviau savo arbatą. Elijus pradėjo kvatotis.

- Ponas nesurandamasis, - pasakė.

~ ~ ~

Tačiau ne viskas buvo taip paprasta, kaip iš pradžių atrodė. Pasirodo, Miriano mamą irgi ne taip jau lengva surasti. Adrianas žinojo tik tiek, kad jos pavardė tokia pat, kaip ir sūnaus, ir jos buvusių namų adresą.

- Būtent Mirianas mane ir išmokė, kad reikia dažnai keisti gyvenamąją vietą. Savaime suprantama, tai žinoti turėjo ir jo mama.

Taigi mes ir vėl pasinėrėme į beveik nesurandamo žmogaus paiešką. Skambinome namų telefonu į visus adresus su pavarde Leif  lyg kokie vaikai iš praeito dešimtmečio. Tiesa, pavardė buvo reta, skandinaviška, ir mažai žmonių ją turėjo. Tačiau reikiamos moters mes neradome. Adrianas paskambino buvusiu Miriano mamos adresu, atsiliepė nepažįstamas vyras, kuris, paklaustas, ar žino ką nors apie buvusią namų savininkę ir kaip su ja susisiekti, labai negražiais žodžiais liepė Adrianui atstoti. Abu su Elijumi pradėjome kikenti, išgirdę vyro atsakymą. Tuo tarpu Adrianas neatrodė labai patenkintas.

- Kas bus dabar? – paklausė Elijus, kai po nevykusio Adriano bandymo visi trys sėdėjome Elijaus virtuvėje ir valgėme pietus. Aš taip dažnai lankydavausi Elijaus namuose, kad jo mama jau ėmė manyti, jog esu jo mergina. Mano mama irgi atrodė kažkokia pernelyg patenkinta, dėl ko aš siaubingai irzau.

- Reikia skambinti nekilnojamojo turto pardavėjui, kuris pardavė tam vyrui namą. Deja, net nenutuokiu, kas jis per vienas. Manau, būtų lengviau tiesiog nuvažiuoti į miestelį, kuriame ji gyveno, ir paklausinėti kaimynų.

- Kurie gali būti apsėsti dvasių, - atsakiau.

- Nesvarbu. Mes turim apsaugas. Be to, jeigu nieko nedarysim, būsim pasmerkti. Tiksliau tu būsi.

Sunkiai nurijau kąsnį ir įsispoksojau į Adrianą. Jis žvilgsnio nenusuko.

- Eik šikt, - galiausiai pasakiau.

- Dar galėtume pasiknisti vietos bibliotekoje, - įsiterpė Elijus, tarsi nieko ką tik nebūtų įvykę.

Adrianas nusisuko nuo manęs ir pažvelgė į Elijų.

- Taip, gera mintis.

~ ~ ~

Pirmadienį po pamokų nutarėme vykti į miestelį, kuriame anksčiau gyveno Miriano mama. Adrianas įkalbėjo savo mamą, kad ši mus ten nuvežtų.

Suskambėjo skambutis. Pamokos baigėsi. Pašokau iš suolo ir kaip įmanydama greičiau ėmiau krautis daiktus į kuprinę. Nors ir nežiūrėjau į Elijų, jaučiau, kad ir jis daro tą patį. Abu vienodai jaudinomės dėl būsimos kelionės.

Aš pirmoji nuskubėjau laiptais žemyn. Beveik bėgau jais, kai pajutau aštrų skausmą vidinėje kelio pusėje. Kojos automatiškai susilenkė, ir aš nučiuožiau per porą laiptų, skaudžiai droždama kelius per pakopas. Kuprinė kažkaip sugebėjo nukristi nuo pečių, o kadangi buvo pusiau atsegta, iš jos ant laiptų pasipylė daiktai.

Už nugaros pasigirdo juokas. Atsisukau. Ten stovėjo Tara, klasės populiarioji, kartu su dviem savo pasekėjomis Dite ir Kaja. Visos trys juokėsi, o Tara vis dar buvo atkišusi koją, apautą smailiu aukštakulniu. Ji žvelgė į mane iš aukšto.

Iš karto suvokiau: ji tyčia spyrė man į silpniausią kojos vietą, kad suklupčiau ir apsikvailinčiau. Dieve. Niekados negalvojau, kad būsiu mokyklos pajuokos objektu.

Tara žengė artyn. Taip ir įsivaizdavau, kaip pati užkliūva už laiptelio ir teškiasi į žemę veidu. Tačiau ji neužkliuvo, o tik pasilenkė prie manęs, taip arti veido, kad iš jos ryškiai raudonu lūpdažiu ištepliotos burnos pajutau sklindant žuvies ir rūkalų kvapą, ir sušnibždėjo man gyvatišku balsu:

- Nelįsk prie mano vaikino.

Akimirką nesupratau, apie ką ji šneka, tačiau paskui suvokimas perskrodė mano mintis. Elijus. Ji kalbėjo apie Elijų.

Bet juk jie išsiskyrė, tiesa? Ji sudaužė jam širdį, ar kažkas panašaus. Tai ko dabar kabinėjasi? Ir išvis... kas nusprendė, kad tarp jo ir manęs kažkas vyksta? Mes kartu tik dėl dvasių.

Tara atsitiesė, aplenkė mane bei išvirtusius mano daiktus ir nuėjo sau. Jos draugės kaip ištikimi šuneliai nesekė įkandin.

Priėjo Elijus. Pažvelgiau į jį iš apačios, vos tramdydama ašaras.

- Ko ji norėjo?

- Kad nelįsčiau prie tavęs.

- Kvaiša.

- Ji ar aš? – kažkodėl paklausiau.

Elijus nieko neatsakė.

Jis įdavė man mano daiktus, aš susigrūdau viską į kuprinę ir šįkart iki galo užsegiau kuprinę. Tuomet kartu patraukėme prie išėjimo. Už durų mūsų jau laukė automobilis, kuriame sėdėjo Adrianas ir jo mama Arletė.