Pažadėk

28 skyrius

-Aleksai? Kas nutiko?-atsisėdau ant lovos krašto.

Kurį laiką kitame laido gale buvo tylu. 

-Kur tu?-paklausiau besivilkdama megztinį.

-Prie baro,-jis pradėjo sunkiai kosėti.

-Kokio baro? Čia jų gal milijonas.

Kol rengiausi, svarsčiau, kaip nusigausiu iki jo, neturėdama teisių. 

-Tavo... prašau..-jis sušnabždėjo ir, nebaigęs sakinio, padėjo ragelį.

Kaip galėdama tyliau, kad nepažadinčiau Ebės, apsirengiau ir išėjau iš kambario. Mano širdis daužėsi beprotišku greičiu. Kas po galais jam galėjo nutikt? Nuo virtuvės stalo pasiėmiau pinigų taksi ir išskubėjau pro duris. Kelias iki baro nebuvo ilgas, o ir išsikviesti taksi užtruktų ilgiau, negu nueiti.

Bėgau tamsiomis miesto gatvėmis, rodėsi, kad visą amžinybę. Kai tolumoje pamačiau baro šviesas, sustojau atsikvėpti. Mano plaučiai degė, kiekvienas įkvėpimas buvo skausmingas. Tačiau aš nesustojau ir ėjau toliau. Nebūčiau taip skubėjusi, jeigu nejausčiau, kad Aleksui kažkas nutiko. Rytoj jo vestuvės, o jis šlaistosi po miestą. Žinojau, kad ne šiaip sau.

Priėjusi barą, iš pradžių Alekso nepastebėjau.

-Elizabet?-pasigirdo drebantis balsas nuo šalimais esančio suolelio.

Aleksas sėdėjo susigūžęs. Rankoje laikė aprūkusią cigaretę. Atsisėdau prie jo.

-Aleksai, kas nutiko? Kodėl tu čia?- pradėjau klausinėti, tačiau jis tylėjo.

Vaikino akys buvo paraudusios. Taigi, jis tikrai verkė.

-Aleksai, prašau kalbėk,- mano balsas užlūžo.

Neįsivaizdavau, kas turėjo nutikti, kad šitaip jį palaužtų. Iš kišenės išsitraukiau mobilųjį ir surinkau taksi numerį. Baigusi pokalbį įsidėjau telefoną atgal ir atsisukau į Aleksą.

-Taksi atvažiuos už penkiolikos minučių. Ar tu ruošiesi man papasakoti, kas atsitiko?

Bet jis tylėjo. Taksi jis galėjo išsikviesti ir pats. Kodėl tada pasikvietė mane?

Visas penkiolika minučių prasėdėjome nejaukioje tyloje. Per tą laiką jis surūkė penkias cigaretes ir nepratarė nė žodžio. Nusprendžiau palydėti jį iki namų ir grįžti. Nes, atrodo, tik tam aš ir buvau reikalinga.

Kai taksi galiausiai pasirodė, įsodinau jį į priekį, nes jis sunkiai paėjo, o pati atsisėdau gale.

-Aleksai, pasakyk savo adresą,- pabaksnojau jam į petį.

Jis sumurmėjo kažką ir taksi vairuotojas pajudėjo. Tylėjome ir visą kelią. Tai jau pradėjo mane erzinti, bet nieko nesakiau. Norėjau tik greičiau nuvesti Aleksą į namus ir grįžti į savuosius. Automobilis pasuko į prabangų kvartalą ir sustojo prie modernaus namo. Sumokėjau vairuotojui ir išlipau iš mašinos. Padėjau išlipti ir Aleksui. Automobilis nuvažiavo, o mes likome stovėti kieme. 

Nuvedžiau Aleksą į terasą.

-Duok raktus,- paprašiau.

-Aš pats,- jis nerangiai išsilaisvino iš mano glėbio ir ėmė svirduliuoti.

Aleksas sunkiai krito ir nusikeikė. Padėjau jam atsikelti.

-Kur raktai?- atsidusau.

-Kišenėj,- jis kalbėjo labai tyliai ir nenoriai.

Įkišau ranką į jo kelnių kišenę ir užčiuopiau raktus. Atrakinusi duris, įvedžiau Aleksą į namus. Uždariau duris paskui save. Padėjau jam nusiauti batus ir palydėjau iki virtuvės, kuri buvo šalia. Įpyliau jam vandens ir dar akimirką pastoviniavau. 

-Ar tu nori pasikalbėti?

Jis nieko nesakė, tik žiūrėjo į mane paraudusiomis akimis.

-Tada aš eisiu,-atsidusau. -Pasistenk neprižadinti Abigailės.

Skaudančia širdimi patraukiau prie durų. Jam reikėjo mano pagalbos, aš norėjau jam padėti, tačiau Aleksas nebuvo pasiruošęs kalbėti.Ir nors būčiau bet ką atidavusi, kad sužinočiau, kas jį taip įskaudino, palikau jį virtuvėje.

 Buvau jau prie durų, kai pajaučiau šiltas jo rankas apsivejant mane. Atsisukau į Aleksą ir jo akyse pamačiau ašaras.

-Neišeik. Bent tu neišeik,- jo balsas drebėjo.

Nieko nesakiau, tik prisiglaudžiau prie vaikino. Jis padėjo savo galvą ant manosios ir pravirko. Užsimerkiau ir tylėjau. Leidau jam verkti. Taip prastovėjome visą amžinybę.

-Ačiū,- neatsitraukdamas sušnabždėjo Aleksas.

-Ar Abigailės nėra namuose?- pakėliau galvą, kad galėčiau pažvelgti į jo akis.

Jis nukreipė žvilgsnį į grindis.

-Aleksai, ar gali pasakyti kas nutiko? Rytoj tavo vestuvės, kaip tu toks eisi prie altoriaus?- kilstelėjau jo smakrą.

Jis atsitraukė ir žengė kelis žvilgsnius atgal.

-Vestuvių nebus.

Vaikinas apsisuko ir patraukė į svetainę, palikęs mane be žado. Praėjo keletas akimirkų, kol suvirškinau jo žodžius. Nusekiau jį į kambarį. Aleksas sėdėjo ant baltos sofos, rankoje laikė brendžio butelį. Lėtai ir atsargiai atsisėdau šalia jo.

-Ką tu turi omeny? Ar jos nukeliamos?- paklausiau.

Aleksas užsivertė butelį ir, godžiai atsigėręs, nusišluostė lūpas ranka.

-Vestuvių nebus,- paskutinį žodį jis aiškiai pabrėžė.

-Bet kodėl? Aš žinau, kad tu abejoji, bet negali nutraukti vestuvių, likus dienai iki jų,-žvelgiau į jį sumišusiu žvilgsniu.

-Ji visą tą laiką išdavinėjo mane su mano viešbučio darbuotoju.

Mano akys akimirksniu prisikaupė ašarų. Negalėjau tuo patikėti.

-O Dieve, Aleksai, man taip gaila,- apsikabinau jį. -Man taip gaila...

-Viskas gerai,- jo balsas pabaigoje užlūžo, bet jis tai paslėpė gurkštelėdamas dar brendžio.

-Kada... kaip tu sužinojai? Kodėl ji iš viso ruošėsi tekėti? 

-Ji man pati viską pasakė. Išrėkė. Ji ruošėsi išsiskirti po pusmečio. Norėjo pinigų. 

Aleksas buvo toks sugniuždytas, kad galėjau tai įžvelgti jo veide.

-Kalė, -sumurmėjau.

Jis pasisuko veidą į mane.

-Atleisk, aš nenorėjau...

-Ne, viskas gerai. Bet aš nemanau, kad ji... kalė. Ji... nežinau, galbūt taip turėjo nutikti? Žinai, kad abejojau dėl šių vestuvių, tai gal jos ir neturėjo įvykti? Nebuvau tikras, ar myliu ją, nors ji ir buvo užtikrinta, kad nemyli manęs. Aš padariau klaidą, Elizabet. Padariau klaidą palikęs tave,-jis nusuko žvilgsnį. -Padariau klaidą negrįžęs pas tave.

Vaikinas užsidengė veidą rankomis.

-Aleksai...-uždėjau ranką jam ant pečio. 

-Ar žinai, apie ką aš mąsčiau?-jis atsidengė veidą ir pažvelgė į mane.- Apie ką mąsčiau visą vakarą? Ne apie tai, kaip neklausiau savo mamos, kalbančios apie Abigailę. Ji jau tuomet man sakė, kad neturėčiau jos vesti. Ne apie tai, kaip sukoriau kelis tūkstančius kilometrų, kad nustebinčiau savo sužadėtinę, kol ji tuo tarpu paslapčia ten leido laiką su savo meilužiu. Mąsčiau ne apie tai, kad niekada jos nemylėjau. Galvojau tik apie tai, koks kvailys buvau, kad praradau tave. Vis mėginau įsivaizduoti, kaip būtų pasisukęs mano-mūsų gyvenimai, jeigu nebūčiau išvažiavęs. Arba, po galais, bent jau grįžęs.

Nebegalėjau suvaldyti ašarų. Kad tik jis žinotų, kiek naktų mėginau įsivaizduoti tokį gyvenimą.

-Visą vakarą mąsčiau, kad likimas man davė antrą šansą, o aš tai supratau tik dabar,-Alekso balsas buvo nurimęs. -Nesugebėjau atrasti vietos savo širdyje Abigailei, nes visą ją buvai užėmusi tu.