Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

10 dalis.

Į miestelį važiavome tylėdami. Tyliai grojo radijas, tačiau per automobilio variklį net negirdėjau, koks muzikos ritmas.

Kelionė turėjo vykti valandą su puse.

Elijus išsitraukė telefoną ir ėmė lyg niekur nieko žaisti per jį žaidimus. Aš savo telefone neturėjau žaidimų, tad išsitraukusi iš kuprinės knygas ėmiau daryti namų darbus. Bent tiek bus naudos iš to laiko, praleisto automobilyje.

Deja, greitai teko sustoti, nes man pasidarė bloga. Man dažnai pasidarydavo bloga ilgose kelionėse, o jei dar skaitai... net neįsivaizduoju, kodėl nusprendžiau, kad šįkart bus kitaip.

Susikišau knygas atgal, išsitraukiau telefoną ir per ausinukus pasileidau muziką. Kad būtų patogiau, pariečiau kojas po savimi. Vis dar skaudėjo vidinę kelio pusę, ten, kur įspyrė Tara.

Atrėmiau galvą į lango stiklą ir pajutau automobilio skleidžiamą vibraciją. Mane ji visada ramindavo.

Užsimerkiau. Nei nepajutau, kaip užmigau.

~ ~ ~

Kažkas papurtė mane už peties. Tuomet sustojo, ir iš ausies staiga dingo ausinukas.

- Kelkis, Amelija, beveik atvažiavom, - pasakė pažįstamas balsas visai netoli ausies.

Pramerkiau akis ir vos neapakau nuo ryškios dienos šviesos. Atsisėdau tiesiai, ištiesdama pavargusias kojas ir prisidengdama akis delnu. Šalia manęs sėdėjo Elijus, jis veikiausiai mane ir prižadino.

- Jau? – tepaklausiau.

- Jau.

Kažkodėl jis padėjo man išlipti iš automobilio, tada dar ir ištraukė mano kuprinę. Užsimečiau šią ant pečių, pamiršusi pasakyti „ačiū".

- Dabar gali važiuoti namo, - pasakė Adrianas mamai, per langą žvelgdamas į ją automobilio viduje.

- Aš jūsų čia vienų nepaliksiu, - tarė Arletė taip žvelgdama į Adrianą, kad iš karto pasidarė aišku, jog tie „jūs" reiškia tik vieną asmenį.

Šis atsiduso.

- Gerai. Dešimtą vakaro būk čia, sutarta?

- Dešimtą vakaro? – prabilau vis dar prisidengusi akis delnu. – Jei grįšiu vėliau dešimtos, mama mane užmuš.

Adrianas mąstydamas sučepsėjo.

- Tuomet pusę devynių.

Arletė linktelėjo.

- Sutarta. Iki.

Ji nuvažiavo. Likome vieni svetimame miestelyje.

- Gerai, eime.

- Nuo ko pradėsim? – paklausė Elijus.

- Sakyčiau, reiktų eiti į jos buvusius namus, tačiau vakar, kai skambinau, pasirodė, kad naujasis jų savininkas nėra itin draugiškas tipas.

- Taigi?.. – pamažu netekau kantrybės.

- Paklausinėsime kaimynų. Kiek prisimenu, o aš čia buvęs tik kartą, eiti reikia čia.

Mes patraukėme Adriano nurodyta gatve, kuri net nežinia, ar buvo teisinga.

~ ~ ~

Paklaidžioję gerą pusvalandį, pagaliau radome tai, ko ieškoję.

- Štai jis, - parodė Adrianas į didelį baltą namą. Iš pažiūros net negalėjai pasakyti, kad jis priklauso tokiam asilui, kuris vakar atsiliepė telefonu.