Pažadėk

29 skyrius

Sėdėjome su Aleksu ant sofos ir gėrėm vyną. Daug nekalbėjom. Man užteko ir jo buvimo šalia, pagaliau, kai žinau kas dedasi jo galvoje. Nežinojau-džiaugtis ar liūdėti. Iš vienos pusės, man buvo pikta ir graudu, kad Aleksą šitaip įskaudino. Tačiau iš kitos, argi ne to aš slapta troškau? Žinoma, niekada nenorėjau, kad Abigailė jį apgaudinėtų ir mestų. Bet giliai viduje tikėjausi, kad jie nesusituoks. Ar dėl to aš blogas žmogus? 

Laikrodis mušė jau antrą ryto ir aš buvau nusikalusi. Man reikėjo grįžti namo ir išsimiegoti. O galbūt ir nereikėjo, vistiek rytoj jau niekur nebeisiu. Pasirodo, buvau ištvermingesnė už Aleksą. Jis užmigo man ant peties ir vos neišmetė vyno taurės ant baltos savo sofos. Lėtai, kad nepažadinčiau jo, atsistojau ir nuėjau prie kampe stovinčios spintos. Joje radau minkštą antklodę ir sugrįžau prie Alekso. Miegodamas jis atrodė toks ramus. Jo veidas buvo atsipalaidavęs, o suvelti plaukai krito ant veido. Paguldžiau Aleksą ant šono ir po galva padėjau dekoratyvinę pagalvėlę. Jis pasimuistė ir jo akys prasimerkė.

-Elizabet?-apsimiegojusiu balsu paklausė.

-Taip. Miegok,-užmečiau antklodę ant jo kūno.

-Tu neišeik,- sumurmėjo, persiverdamas ant nugaros.

-Aš turiu eit. Ebė manęs pasiges,-tariau atsitiesdama.

Aleksas lengvai suėmė mano ranką ir truktelėjo ją taip, kad krisčiau tiesiai ant jo. Suspigau, kai nusileidau ant vaikino krūtinės. Jis apglėbė mane abiem rankomis.

-Paleisk,-besijuokdama muisčiausi.

-Daugiau niekada,-sušnabždėjo.

-Tu girtas.

-Na ir?-užsimerkęs kilstelėjo antakį.

Atsidusau ir nusiridenau į sofos kraštą. Palindau po antklode ir pasimuisčiau kol radau patogią poziciją. Vietos čia nebuvo daug, dviese vos sutilpome.

-Labanakt,-tariau.-Turėsi mane prikelti anksti, nes man reikia grįžti pas Ebę.

Tačiau Alekso krūtinė tolygiai kilnojosi, iš ko sprendžiau, kad jis užmigo. Nepraėjus nė kelioms minutėms. užsnūdau ir pati.

***

Antradienis

-Paskambink, kai tik iš ten išeisi!-šūktelėjo draugė, man belipant iš jos automobilio.

Linktelėjau jai ir nuskubėjau judria gatve iki stiklinio pastato. Nedrąsiai žengiau pro automatines duris ir mane pasitiko malonus vyriškis. Jis parodė, kur man eiti ir netgi palydėjo iki lifto. Kilau juo iki trečio aukšto,  tada prie manęs prisijungė jauna mergina.

-Sveika, nemačiau čia tavęs,-tarė ji, nuspausdama paskutiniojo aukšto mygtuką.

-Aš čia dėl darbo pokalbio,-nusišypsojau jai.

Mergina buvo ne ką vyresnė už mane, tačiau atrodė daug brandžiau. Ji vilkėjo raudoną kostiumėlį, pabrėžiantį jos kūno linijas, kaštoninius plaukus buvo susisukusi į tvarkingą kuodelį, kai tuo tarpu aš buvau apsivilkusi paprasčiausius džinsus ir baltą palaidinę.

-O, tu pas Henrį?-ji maloniai pasiteiravo.

Linktelėjau. Mergina nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir plačiai išsišiepė.

-Nesistenk jam įsiteikti ar kaip nors pademonstruoti savo gabumus. Kalbėk sąžiningai ir darbas tavo,-mirktelėjo akį.

Kilstelėjau antakius, tačiau nespėjau jai padėkoti už patarimus, kai liftas prigužėjo žmonių. Laiku pastebėjau, kad man jau reikia išlipti ir šokau iš kabinos.