Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

13 dalis.

Nuotraukoje - maždaug kaip įsivaizduoju Mirianą.

Aš atsitraukiau nuo kompiuterio ekrano.

- Gerai, eime.

- Dabar? – nepatenkintas paklausė Elijus.

- O ko laukti? Taigi jis čia pat, šiame mieste.

Adrianas taip pat pakilo.

- Ji teisi. Nėra, ko delsti, - pritarė man.

- Bet...

- Kas bet?

- Aš susitariau šiandien susitikti su Denisu.

- Vėl?

- Na... jis vis dėlto mano geriausias draugas.

- Gerai, gali eiti. Mes su Adrianu nueisime dviese. Ar ne, Adrianai?

Staiga Elijus kažkodėl perbalo. Tuomet išsitraukė mobilųjį ir kažkam paskambino.

- Alio? Denisai? Šiandien negalėsiu susitikti. Atsirado reikalų. Vėliau paaiškinsiu. Gerai. Iki, - jis padėjo ragelį. – Tikiuosi, tu patenkinta.

Truktelėjau pečiais ir patraukiau prie durų.

- Einat ar ne? – paklausiau jų abiejų.

- Einam, einam, - vaikinai pakilo ant kojų.

Išėjome į koridorių ir patraukėme laiptais žemyn.

~ ~ ~

Iki Miriano namų atvykome autobusu. Rajonas, kuriame atsidūrėme, buvo neįtikėtinai prastas: gatvėse voliojosi šiukšlės, apgriuvę betoniniai daugiabučiai išmarginti grafičiais, aukšta žolė buvo geltona, kelio stulpai gulėjo išvartyti. Mes patraukėme reikiama gatve, o kažkur kaukė sirenos, tik nežinojau, ar jos priklauso greitajai, ar policijai.

Priėjome iš viršaus užtraukiamas metalines duris, tokias, kokios būna garažuose ar parduotuvėse. Jų beveik nesimatė per grafičius, kaip ir metalinio užrašo su namo numeriu.

- Šitas, - pasakė Elijus, laikydamas rankoje lapelį su adresu.

- Tu tuo tikras? – pasitikslinau.

- Taip.

Atsidusau ir paspaudžiau nešvarų skambutį, mat buvau arčiausiai jo.

Kurį laiką tvyrojo visiška tyla. Tada kažkas trakštelėjo, ir iš beveik nepastebimo per grafičius ir nešvarumus garsiakalbio pasigirdo nosinis vyriškas balsas:

- Kas čia?

- Sveiki, mes atėjome paprašyti jūsų pagalbos, - prabilo Adrianas.

- Pagalbos? O kas prašo?

- Mano vardas Adrianas. Jūs jau kartą man padėjote.

- Adrianas? Neprisimenu jokio Adriano. Ko tu iš manęs nori?

Adrianas pavartė akis.

- Jau sakiau, man reikia PAGALBOS. Jūs – vienintelis dvasių nužiūrėtojas, kuris gali mums padėti.

- KĄ TU PASAKEI??? – sustugo vyras per garsiakalbį. – TO! ŽODŽIO! NIEKADOS! NEMINĖK! KVAILY!

Staiga durys atsidarė, pakildamos viršun. Už jų stovėjo gal dvidešimt penkerių – aštuonerių metų vyras šiek tiek pakumpusia nugara ir netvarkingais, tamsiais, garbanotais plaukais. Nepaisant jo netaisyklingos laikysenos, vyro veido bruožai darė jį labai dalų. Jis vilkėjo ilgą juodą paltą, rankas buvo susikišęs į kišenes.