Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

18 dalis.

Pagaliau nauja dalis! Deja, artėjančių dalių persirašius iš anksto neturiu, tad kada bus kita dalis, net nenutuokiu. Tačiau yra ir gera žinia - šioje dalyje jau bus šiek tiek veiksmo! Tikiuosi, jums patiks. Gero skaitymo :)

Automobilyje garsiai skambėjo klasikinio roko daina. Barbas dainavo kartu su radija, per gitaros partijas vaidindamas, kaip pats groja. Mirianas aiškiai nervinosi. Jam, matyt, buvo nejauku viename automobilyje su demonu. O dar tas faktas, kad taip keliausime porą parų... kelionė nusimatė smagi. Ir tai buvo mano kaltė.

Po geros valandos sustojome prie degalinės. Mirianas pripylė pilną baką degalų ir nupirko visiems po dešrainį. Galvojau, kad demonai nevalgo, bet Barbas sukirto dešrainį pora kąsnių. Tuomet keliavome toliau.

Vakare jau buvome privažiavę tolimo didmiesčio pradžią, ir tolyje mačiau daugybę šviečiančių, mirgančių švieselių. Bet mes sustojome jo pakraštyje, prie greitkelio, kur driekėsi nuo šalčio pabalusių žolių pieva. Ten stovėjo apšiuręs betoninis pastatas, kurio net nepalaikytum moteliu, jei ne nublukusios raudonos raidės viršuje.

- Ar mes nakvosime čia? – pakraupusi paklausiau.

- Na, aš milijonų neuždirbu, o kelionė nusimato ilga, tad turės tikti ir taip.

Atsidusau. Aš piniginiu atžvilgiu prie kelionės prisidėjau nedaug, tad teliko tik tylėti.

Mes įėjome į vidų, kur prie staliuko sėdėjo pusamžė ne pagal metus susenusi moteris su cigarete dantyse. Negalėjau pakęsti rūkalų kvapo, tad pasitraukiau toliau.

- Ar turite trivietį kambarį? Su vienvietėmis lovomis?

- Turime vieną su dviem dvivietėmis ir viena išlankstoma lova.

Mirianas jau žiojosi prieštarauti, bet Barbas jį pertraukė:

- Man tiks ir sulankstoma.

- Imam, - atsidūsėjęs nusprendė Mirianas.

Jis susimokėjo, ir moteris įteikė mums raktą.

Koridoriaus grindys buvo padengtos purvinu raudonu kilimu, tapetai pageltę ir atsilupę. Tyloje girdėjosi, kaip zvimbia geltonos lemputės.

Mūsų kambarys taip pat neišsiskyrė iš bendro viešbučio vaizdo. Beveik norėjau keistis su Barbu vietomis ir gultis ant sulankstomos lovos, nes vos pažvelgus į įprastas lovas, rodės, kad, jei atidengtum apklotą, išvystum tarakoną ar šimtakojį, o galbūt ir tarakonų, ir šimtakojų.

Nusprendžiau nerizikuoti aiškindamasi lovos paslaptis ir atsinešiau iš automobilio pledą, kurį apdairiai buvau pasiėmusi. Tik atsargiai ištraukiau iš po apklotų pagalvę ir ją apžiūrėjau. Pledas buvo storas, tad turėjo tikti, nors kambaryje ir buvo vėsu.

Kol buvau vonioje, Barbas sugebėjo iš šnypščiančio ir nei vieno kanalo nerodančio televizoriaus išspausti vieną televizijos laidą. Ji buvo sena ir nuobodi, bet bent jau nereikėjo sėdėti tyloje. Kol skaičiau knygą, vyriškos lyties kelionės palydovai vienas po kito nuėjo į vonią. Vienuoliktą Mirianas išjungė televizorių ir sukomandavo:

- Laikas miegoti. Rytoj anksti kelsimės.

Ir nors šviesa buvo išjungta, o aš nuo ilgos kelionės – pavargusi, atgulus į lovą niekaip negalėjau sumerkti akių. Man niekados nepatiko miegoti svetimose vietose. O dar su vos pažįstamais žmonėmis – rodėsi visiškai neįmanoma. Ypač kai vienas iš jų netgi nebuvo žmogus.

Tačiau galiausiai aš užmigau. Nors dangus ir buvo jau pradėjęs šviesėti.

~ ~ ~

Kėlėmės šeštą. Norėjau nudėti Mirianą. Bet paskui pagalvojau, kad jokio skirtumo, nes visą dieną važiuosiu automobiliu. Galėsiu nusnūsti jame.