Miela beprotybė//JokerxHarley fanfic

1.2

"Viskas Gerai, H. Tai tik beprotis. Jis nesutrugdys tau" nuraminau save ir nuėjau miegoti. Rytoj manęs laukia sunki diena.

Garsus žadintuvo dūzgimas pažadino mane iš sapno. Jau dešimta ryto. Uh, Harleen, tau tikrai nesiseka atsikelti anksti.

Iki trečios dar nemažai laiko. Kiek pagalvojusi, atsistojau ir nutipenau į vonios kambarį.

Atsidariau spintelę. Iš jos nerangiai iškrito vaistų dėžutė. Pakėliau ją ir šiek tiek apžiūrėjus padėjau atgal į spintelę.

"Sveiki visi, aš Harleen Quinzel" bandžiau'repetuoti' prieš vonios veidrodį.

"Sveiki! Aš esu Harleen, jūsų būsi-" nespėjau pabaigti sakinio kai mano 'repeticiją' pertraukė mobiliojo dūzgimas kambaryje.

"Klausau, Jen" atsiliepiau.

"Na, kaip mano naujai iškepta Arkhamo darbuotoja? Ar susipažinimas su kolegomis praėjo sklandžiai?" Teiravosi šiek tiek ironizuodama Jenny.

"Tiesą pasakius mano didysis pasirodymas Arkhame laukia dar tik po poros valandų" nusijuokiau.

"Aišku. Tik norėjau pasiteirauti... tikiuosi išgėriai vaistus?" Ramiu tonu paklausė manęs.

"Na... taip" bandydama neišsiduoti prašnekau žemesniu tonu.

"Harls... neapsimetinėk" atsiduso į ragelį.

"Man viskas gerai. Tikrai. Man nebereikia-"

"Harleen. Pagaliau visa tai baigėsi ir tu juk tikrai nenori, kad tai pasikartotų" Pertraukė mane.

"Huh..." atsidusau. "Išgersiu" padėjau ragelį. Lėtai grįžau į vonią ir atsidarius spintelę išsiėmiau dvi jau paruoštas tabletes.

Dar šiek tiek pagalvojau ir pagriebus visą tablečių pakelį išsinešiau jį į kambarį.

"Velniava! Po valandos man jau reikia išeiti iš namų" suklykiau ir nubėgau prie spintos.

Nenorėjau labai išsiskirti, tad apsirengiau kukliai, džinsais ir baltais marškiniais. Susirišau plaukus į uodegėlę, užsidėjau akinius ir išlėkiau pro duris.

Taksi jau laukė manęs. Kelias buvo toks trumpas, kad net nepajaučiau kaip atvažiavom.

Išlipau iš taksi prie Arkhamo. Priėjau duris ir lėtai uždėjau ranką ant rankenos.

"Oho... iš arti jis atrodo dar nuostabiau" mano akys sužibėjo, kai buvau vienu žingsniu savo svajonėje.

"Panele, greitai pasitraukite nuo durų!" Išgirdau skardų balsą už savęs. Jaučiau kaip stiprios rankos suima mane ir patraukia nuo durų man nespėjus sureaguoti.

Po poros sekundžių atsisukau. Jie tempė jį supančioją raminamaisiais marškiniais. Pirmą kartą pamačiau Jokerį gyvai. Jis tikrai atrodė kraupiai.

Galiausiai jo žalios akys atsisuko ir sutiko mano mėlynasias. Jaučiau kaip mano pulsas padažnėja. Tikriausiai dėl baimės.

Šiek tiek atsipeikėjusi palaukiau, kol jie jį saugiai nutemps į jo palatą ir tik tada įžengiau į Arkhamą. Pagaliau. Lėtu žingsniu nuslinkau link laiške pažįmėto kabineto. Įėjau. Visų žvilgsniai sužibo į mane.

"Atleiskit, vėluoju. Tiesiog apačioje..." nespėjus pabaigti aiškintis į mane kreipėsi profesorius.

"Karleen Quinzel? Laukėme jūsų. Sėskitės" mostelėjo ranka į laisvą kėdę.

"Harleen" pataisiau ir atsisėdau.

"Sveiki. Aš esu daktaras Henris Fliksas. Būsiu jūsų rezidentūros vadovas" salėje besėdint man ir dar penkiem rezidentam kalbėjo profesorius.

"Jau spėjote apeiti Arkhamą, susipažinti su juo. Dabar laukia smagiausia dalis-jūsų pirmieji pacientai" pasiėmęs šusnį ligos istorijų pradėjo dalinti jas mums.

"Susipažinkite su jomis. Rytoj laukia pirmoji jūsų diena darbe. Sėkmės" jam ištarus paskutinius žodžius, rezidentai ėmė krautis daiktus ir skirstytis.

Palaukusi kol visi išeis priėjau prie Henrio.
"Daktare Fliksai" kreipiausi "norėjau pasikalbėti dėl savo paciento" padėjau ligos istoriją ant jo stalo.

"Kažkas ne taip, panele Quinzel?" Nusistebėjo pažiūrėjas į mane.

"Norėčiau sudėtingesnio atvėjo" pareiškiau tvirtu tonu.

"Nematydama jo, galiu pasakyti, kad mano pacientui Henkui Dirbui yra hebefreninė šizofrenija. Sprendžiu iš paciento negalėjimo sutelkti dėmesio ir tinkamai funkcionuoti socialinėje aplinkoje bei disociacijos." Išdėsčiau savo mintis.

Daktaras nusiėmė akinius ir pažvelgė į mane.

"Nesvarbu ką jūs žinote, svarbu patirtis. Dirbant su Henku jūs įgysite patirties reikalingos dirbant su sunkesniais atvėjais" nuleido mane žemėn.

"Visą savo gyvenimą mokiausi, mano pažymiai geriausi, manau, kad susidoročiau su sunkesniu pacientu" paprieštaravau.

"Nesvarbu jūsų pažymiai ar išsilavinimas. Čia jūs esate niekas pradėjas karjerą nuo nulio" nepasidavė man Henris.

"Turėtumėte žinoti, kad dirbau Gotamo priemiestyje ir patirties jau turiu" bandžiau išpešti kažką įdomesnio iš jo, tačiau daktaras Fliksas mane ignoravo.

"Taip sunkiai dirbau besimokydama ne tam, kad atėjusi į čia gydyčiau elementariausius šizofrenikus. Noriu iš naujo įsigilinti į žmogaus pasąmonę suprasdama kas ne taip, įsiskverbti į jo psichiką ieškant problemos, o ne šnekėtis, paskirti vaistus ir padėti psichologiškai"
Išrėžiau.

"Norite sudėtingesnio atvėjo? Tiek to, vis tiek su juo atsisako visi dirbti. Bus jums, pats sudėtingiausias ir taip pat pavojingiausias atvėjis" drebtelėjo ant stalo ligos istoriją.

"Jokeris" pridūrė pastumdamas ją arčiau manęs.

"Ką? Aš dar nepasiruošusi tokiam šuoliui" atsitaukiau.

"Panele Quinzel, juk norėjote ko nors įdomiau. O gal būt jūs tiesiog per nelyg greitai išsišokote?"

"Kita vertus, aš sugebėsiu" pasiėmiau ligos istoriją. Daktaro Flikso veidas persimainė. Manau, jis buvo įsitikinęs, jog aš pabūgsiu ir atsisakysiu. Ne, aš ne tokia. Dabar jis tai taip pat suprato.
•••••••••••••••
Tadaammmmm antra dalis jau čia! Huh, žinau, kad nuobodoka, tačiau tai dar tik pradžia! Vote🌟