Bandžiau išlikti rami ir nepasiduoti Dr. Fliksui, tačiau aš taip stipriai jaudinausi, jog teko išgerti raminamūjų.
Laikas eiti. Jaučiuosi lyg žengdama į ugnį ir net nemėgindama pasitraukti.
Su kiekvienu žingsniu link patalpos, kur turėjo įvykti mūsų susitikimas, aš vis labiau ir labiau drebėjau.
Pagaliau priėjus prie kabineto, atsidusau ir nusiėmiau savo arkhamo ID kortelę.
"Viskas gerai, H. Viskas gerai" nenoromis perbraukiau darbuotojos ID kortelę, kad patekčiau į uždarytą patalpą.
"Daktare Fliksai Henri. Džiaugiatės, kad sugrįžau?" Jo skardus, žemas ir kraupus balsas pasiekė mano ausis. Jis net neatsisuko į mane, manydamas, jog aš Dr. Fliksas.
Bandžiau suktis atgal ir išeiti, tačiau durys užsivėrė man nespėjus žengti nei žingsnio. Pamčiau kaip jo žalios, švytinčios akys pagaliau atsisuka.
J tiesiog stebėjo mane tylėdamas, o aš suakmenėjau ir nebegalėjau nei krustelėti.
Po poros sekundžių atsipeikėjau ir nedrąsiai, kupinais baimės žingsniais ėmiau eiti link stalo kur sėdėjo Jis.
"Sveiki. Aš e-esu Harleen Quinzel. Būsiu tavo nauja gydytoja" drebanti atsisėdau ant kėdės ir pasidėjau jo ligos istoriją kartu su savo bloknotu ant stalo.
Jokeris porą kartų palankstė galvą į skirtingas puses, tačiau tylėjo, kas privertė mane pasijusti nejaukiai.
"Khm, no-norėčiau paklausti p-poros klausimų" atsikrenkščiau, tačiau taip jaudinausi būdama vienoje patalpoje su psichopatu, kad net pradėjau nežymiai mikčioti.
"Klauskite, panele Quinzel" nusišypsojo perskaitęs mano vardą kortelėje.
"Khm, taigi. Koks jūsų vardas?" Paklausiau. Iš jo šypsenos sprendžiant, jis neketino man jo atskleisti.
"Aš galėčiau tau jį pasakyti, bet ar tai bus įdomu? Visi klausia to paties. Kas tu, koks tavo vardas, iš kur tu, kodėl tu. Ar gi neįdomiau, jei kai kurie dalykai lieka paslaptyje?" Ironiškai pakėlė antakius.
Pasimuisčiau kėdėje ir toliau bandžiau tęsti, tačiau Jokeris vėl prakalbo.
"Harleen. Koks gražus vardas. Ar draugai tave vadina Harley?" Atsiduso savo bauginančiu balsu.
"A-aš neturiu daug draugų" nusišypsojau bandydama nuimti įtampą.
"Na, dabar turi vieną" palenkė į kairę pusę savo galvą, kas mane sutrikdė ir nenorėdama pakartojau tą patį.
"Kaip jautiesi dabar?" Paklausiau, norėdama įvertinti paciento emocišką būklę.
"Man viskas gerai. O kaip dėl tavęs?" Jo klausimas šovė taip stipriai giliai, tarytum jis perprastų mane iki giliausių ląstelių.
"Man taip pat viskas gerai" dirbtinai nusišypsojau.
"Man gerai, tau gerai, tai jau truputį keista" nusijuokė.
"Tai... kodėl tu uždarytas čia? Ar t-tokie, atleisk" atsiprašiau išmetusi iš rankų bloknotą."ar tokie kaip tu neturėtų būti Belle Reve?" Mėginau nusiraminti tačiau negalėjau.
"O ar tokia mergina kaip tu neturėtų siausti klube, Harley?" Jis taip trikdė mane savo nestandartiniais klausimais.
"Prašau vadinti mane Daktare Quinzel." Sudrebėjau."ar gali įvardinti tikslias priežastis kodėl ėmiai elgtis būtent taip?"
"Pasaulis nepriima kitokių asmenybių. Spalvingesnius ir nepaaiškinamus jie tiesiog atitraukia nuo socialinės aplinkos."
"Gerai, ką turėjai omenyje sakydamas 'kitokias asmenybes'?" Jaučiau kaip imu atsipalaiduoti.
"Na, supranti. Neslepiančių savęs, išsireiškiančių garsiai ir ryškiai. Na, žinai, kruvinųjų meninikų" nusišypsojo ir pažvelgė į mano akis.
Aš vėl pasijaučiau nejaukiai ir suakmenėjau. Mūsų akys susitiko ir aš greitai nusukau žvilgsnį. Jis nusijuokė, lyg jam patiktų tai, kad aš nejaukiai jaučiuosi.
"Gali įvardinti savo fobijas?" Pasimuisčiau kėdėje ir toliau bandžiau tęsti.
"Savo fobjas? Aš nieko nebijau, mieloji Harley"
"Dr. Quinzel" pataisiau jį.
"O štai galiu įvardinti vieną iš tavo fobijų, arachnofobija" suraukiau antakius.
"Tiesiog, tavo dėmesį jau ne pirmą sykį patraukia tas žavus voriukas kampe" nusijuokė.
"Khm" atsikrenkščiau. "Ar tikrai nieko nebijai? Galbūt bijai ką nors prarasti ar ko nors netekti?"
"Žinai, viską ko man buvo gaila, aš jau praradau, tačiau niekada nesigailėjau, kad netekau būtent tai, ko netutiu dabar" J stipriai užmerkė akis ir greitai jas atmerkė.
"O kaip dėl tavo šeimos?" Pažvelgiau į jį surimtėjusi. Jokerio akys stebėjo manasias kol galiausiai jis tik ėmė isteriškai juoktis.
"Kodėl tu nuolatos tik šypsaisi arba juokiesi?" Užverčiau savo bloknotą. Jo šypsena ima mane trikdyti.
Jis nieko neatsakė. Tiesiog toliau juokėsi ir žiūrėti į mane it į beprotę.
"Atsakyk!" Truputį atsikėliau nuo kėdės ir trenkiau delnu į stalą.
"Panele Quinzel, laikas užbaigti seansą" pasigirdo balsas prie durų.
"Iki pasimatymo, Harley" man einant link durų šūktelėjo J.
"Dr. Harleen, prašyčiau, J" atsakiau jam.
Iškart iš už durų mane pasitiko Dr. Fliksas.
"Ir kaip gi pirmoji diena su pirmuoju tavo pacientu?" Nusijuokė ir paėmė iš manęs ligos istoriją.
"Viskas nuostabu, dar kol kas nespėjau įsigilinti į jį, tačiau manau tuoj viskas pasikeis" atsakiau tvirtai ir užtikrintai
Nežinau kodėl, tačiau atsakiau taip, nors norėjau klykti visiškai kitaip. Jo dviprasmiški ir klaidinantys klausimai mane taip trikdė ir dar tas kraupus juokas...
"Keista, jo ligos istorijoje nieko neparašyta" užvertė ją ir įdavė man į rankas.
"Tai vienas iš mano metodų. Aš seku visus rezultatus savo bloknote, o ligos istorijoje žymiu tik svarbiausius pasikeitimus" atkirtau.
Aš juk negalėjau pasakyti, jog nieko neišpešiau iš jo ir kad tai man per daug sunku.
"Džiaugiuosi panele Quinzel" pritariamai nusišypsojo man.
"Oh, ir dar vienas dalykas, jūsų su Jokeriu pokalbiams bus skiriamas kitas kabinetas" pridūrė jis.
"Jūk jums, specialistei su patirtimi tai netrukdys?" Mestelėjo retorinį klausimą. Aš tik palinksėjau galva pritardama.
"Nebijokite, prie durų stovės sargybiniai. Sėkmės, Mis Quinzel" palinksėjo atsisveikindamas galvą ir nuėjo kolidoriumi į priekį.
Giliai atsidusau. Norėjau pribėgti, atiduoti jam to psicho ligos istoriją, atsiprašyti ir pasakyti, kad man baisu ir aš nesusidorosiu su juo. Tačiau... mano principai man neleido to padaryti.
Klaikus klauno juokas dar ilgai aidėjo mano galvoje. Iš minčių niekaip negalėjau išmesti tų žibančių ir gąsdinančių žalių akių. Jis šiurpus, tačiau tuo pačiu, kažkuo ir įdomus...
•••••••••
Sveikiiiiii! Štai ir trečia dalis^-^ tikiuosi jums patiko*-* vote🌟 ir nuomonių💬
❤❤❤
YOU ARE READING
Miela beprotybė//JokerxHarley fanfic
FanfictionJi visą savo gyvenimą pašventė mokslui. Kai kiti džiaugdavosi siausdami klubuose, ji kaip pridera gerai mergaitei, likdavo namie ir skaitydavo knygas. Tačiau net ir stipriausius protus pasiglemžia tas žudantis ir deginantis jausmas "meilė".