Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

19 dalis.

Ši dalis kiek trumpesnė, nei kitos. Ir turbūt turėčiau įspėti, kad asmenys iki aštuoniolikos metų neturėtų skaityti šios dalies (lyg jūs manęs klausysit :D). Kodėl, išsiaiškinsit dalyje. Gero skaitymo :)

Iš pradžių kelias buvo siauras ir aklinai juodas, vos sugebėjau juo stumtis. Tamsa mane gąsdino. Pirmąkart po kovos su demonais turėjau laiko galvoti, tad mintys ėmė lietis lyg vanduo praplyšus vandens balionui. Galvojau apie daug ką: kodėl taip gerai kovojau, lyg instinktyviai žinodama, ką daryti, kodėl Barbas man liepė bėgti vienai, kas nutiko Mirianui, ar jam viskas gerai, ar man vėl neteks kautis dėl Raam bei kaip, po velnių, man reikės ištrūkti iš šios vietos.

Kelias ėmė platėti. Tamsa, rodos, irgi nebebuvo tokia tiršta, ji įgavo nakties dangaus melsvumą.

Tuo pat metu priekyje pastebėjau šviesą. Kai kelias praplatėjo, ėmiau bėgti, ir dabar bėgau ir bėgau, nors plaučiai degė, kojos linko, nuo kritimo skaudėjo nugarą, maudė kaklą ties vieta, kur demonas smaugė.

Priekyje pamačiau durų kontūrus. Ištiesiau ranką ir pastūmiau jas. Ir pamačiau Raam.

Kambarys skendėjo deglų, įstatytų sienose, šviesoje. Viduryje kvadratinio kambario, ant pakylos stovėjo platus, bet trumpas durklas. Jis buvo senas, išraižyta rankena, atrodė labiau ne metalinis, o akmeninis. Raam. Nei kiek neabejojau, kad tai jis.

Aš žengiau į priekį, ir pasigirdo balsas:

- Jeigu nori jo, turėsi susikauti su manimi.

Apsižvalgiau, stengdamasi surasti garso šaltinį. Tada sau kairėje pamačiau siaurą, tamsų plyšį. Iš jo išniro demonas, šviesių plaukų ir žydrų akių, pats gražiausias, kokį tik kada teko matyti. Ne demoną – apskritai žmogaus išvaizdos padarą. Jis vilkėjo panašiai kaip ir anas Raam saugotojas: kailiu ir egzotiškais papuošalais. Tik šitas turėjo ne ietį, o kardą, be to, aš nebeturėjau savosios kreidos. Laimėti prieš jį man buvo beveik neįmanoma.

- Nemanai, kad tai truputį nesąžininga? – paklausiau. – Tu turi kardą, o aš – nieko.

- Reikėjo pagalvoti prieš čia užeinant.

Jis puolė, žinoma, su kardu. Aš vos spėjau prisiglausti prie sienos ir išsisukti. Turėjau veikti nedelsdama.

Puoliau prie Raam. Pabandžiau jį ištraukti iš laikytuvo, į kurį buvo įdėtas, bet sunkiai sekėsi. Tuo tarpu demonas vėl užsimojo. Įsispyriau į įrenginį koja ir iš paskutinių jėgų įsitempusi pabandžiau Raam ištraukti. Paskutinę minutę surūdijęs laikytuvo metalas pasidavė, ir aš ištraukiau durklą.

Demono kardo ašmenys trenkėsi į įrenginį, ir viskas kartu su stovu nukrito. Įsikibau į Raam abiem rankomis lyg į paskutinę viltį ir atkišau į priekį, priešais demoną. Jis puolė.

Atrėmiau demono smūgį durklu. Vos suspėjau. Sužvangėjo susikirtę ašmenys. Apsisukau prieš laikrodžio rodyklę, kirtau durklu demonui į neapsaugotą šoną. Jis suriko. Pasipylė kraujas.

Suklykiau ir, smarkiai rizikuodama savo gyvybe, puoliau į priekį, durklą laikydama tiesiai, prie dešinio šono. O tada suvariau ašmenis demonui į širdį. Kažkodėl tiesiog nujaučiau, kur durti, kad pataikyčiau.

Demonas aiktelėjo. Praėjo kelios akimirkos, kol jo kūnas atsipalaidavo. Galėjau jausti tai durklu, suvarytu į demono kūną iki pat koto.

Kardas, laikytas jo rankose, nukrito ant žemės, sukeldamas aidžiame kambaryje daug triukšmo. Ištraukiau durklą prieš pat demonui nukrentant ant žemės.

Gražios akys apsiblausė, burna atrodė bereikšmė.

Aš nužudžiau tokį gražų padarą.

Šį vakarą aš pirmąkart gyvenime žudžiau.