Miela beprotybė//JokerxHarley fanfic

1.5

Mobilusis telefonas ėmė dūgzti. Net nežiūrėjusi kas skambino, išjungiau jį ir padėjau ant stalo.

"Gal gali daugiau papasakoti apie savo vaikystę." Kalbėjau žiūrėdama į gulintį ir šį kartą jau nebesuvaržytą J.

Jaučiausi jau laisviau, man buvo malonu su juo bendrauti. Tik dabar veiksmas persikėlė į mano privatų kabinetą, kur nėra kamerų.

"Oh, daktare. Ten nėra nieko įdomaus. Mano tėvai, na... na jie išsiskyrę. Gyvenau su mama ir su patėviu. O šis, buvo visiškas girtuoklis." Skėsčiojo rankomis.

"Imk, tai padės tau nusiraminti" padaviau jam savo 'nervų' kamuoliuką

Buvo prietema. Už lango krebždeno lietaus lašai. Besileidžianti saulė blankiai apšvietė mano išblyškusį veidą.

"Jis dažnai mane mušdavo" jo balsas suduslėjo, tarytum gerklėje būtų kas nors užstrigęs. Jis vis labiau spaudė kamuoliuką savo rankose.

"Tau tikriausiai buvo sunku" savo ranka švelniai sugriebiau jo.

Nežinau kodėl taip padariau, tačiau jaučiau kaip šiupuliukai nurieda per visą mano kūną ir... man tai patiko.

Jau norėjau patraukti ranką, tačiau ponas J uždėjo savają, taip ją sulaikydamas. Antra banga šiurpuliukų nuriedėjo manimi.

"Viskas gerai. Aš jį nužudžiau" jo lūpos išsišiepė ligi ausų. Nežinau kodėl, tačiau man taip pat buvo linksma.

"Aš džiaigiuosi, pone J" mano akys žibėjo blankioje šviesoje.

"Aš taip pat, Harley" kai jis tai pasakė, savo bloknote nupiešiau širdelę, kurioje parašiau "H+J". Taip pat nežinau kodėl tai padariau, bet...

"Gal ką nors papasakosi apie save? Juk aš beveik nieko apie tave nežinau" atsistojo nuo pacientų sofos ir paėmė iš manęs bloknotą.

"Na... aš iš Bruklino. Turiu brolį vardu Barry, turiu seserį Carmen... khm, tiksliau turėjau" net nepajaučiau kaip mes su Jokeriu apsikeitėme vietomis. Dabar lyg aš buvau jo pacientė.

"Papasakok plačiau apie ją" pasiėmęs tušinuką kažką pradėjo rašyti mano bloknote.

"Na... ji sirgo depresija. Taip, tai nėra baisu, tačiau mes laiku jai nesuteikėme pagalbos ir eilinė depresija peraugo į šizofreniją." Užsidengiau rankomis veidą.

"Turi galėti apie tai kalbėtis. Galbūt tavo elgesio problema slypi čia?" Jis patraukė mano rankas nuo veido jas švelniai suimdamas.

"Na... ir... ji nusižudė. Iki šiol negaliu sau atleisti, kad nesuteikiau jai reikiamos pagalbos. Tą dieną, huh... galbūt jei nebūčiau užtrukusi... galbūt ji būtų gyva" jaučiau kaip ašaros pradeda tekėti iš mano akių.

Kas keisčiausia, kad tuo momentu jaučiausi lyg J. Jis kalbėjo kaip psichologas, o aš atsakinėjau kaip jo pacientė.

"Dabar paklausyk. Tu nekalta dėl to kas įvyko. Jei ji nusprendė taip pasielgti, ji būtų tai padariusi kitą dieną, jai tai nebesvarbu. Tu nekalta, Harley, turi sugebėti atleisti sau" J sunėrė mūsų pirštus ir kalbėdamas žiūrėjo į mano akis.

Jis elgėsi taip švelniai. Mano nuomonė apie jį pasikeitė kardinaliai. Jei ankščiau drebėdavau vos priėjusi prie kabineto, tai dabar ramiai galiu laikyti jo ranką. Nežinau kodėl, tačiau jaučiausi saugi.

"Dr. Quinzel? Jums jau laikas baigti." Dr. Flikso balsas pasigirdo iš už durų.

Greitu judesiu atitraukiau mūsų rankas ir pagriebusi bloknotą nužingsniavau link durų.