Miela beprotybė//JokerxHarley fanfic

1.6

Na štai, aš ir vėl stoviu prie kabineto durų. Tik šį kartą aš jau nebebijojau. Aš laukiau šių valandų, kada galiu jaustis savimi... būdama vienoje patalpoje su pavojingiausiu pacientu, kažkodėl aš jaučiuosi, na... saugi.

"J" kreipiausi į jį kai įėjau į kabinetą.

"Dr. Quinzel... gyvenu dėl šių akimirkų su tavimi" jo akys vėl suspindėjo bežiūrėdamos į mane.

"Ką turi man?" Nusišypsojo stebėdamas mane, kai iš kišenės traukiau smulkius daiktus.

"Turiu tau kačiuką" parodžiau ir stumtelėjau žaisliuką link jo.

Jaučiau kaip bežvilgčiodama į jį aš nusišypsojau.

"Tai taip nuostabu" nusijuokė parodydamas savo metalu aptrauktus dantis.

"Ar gali kai ką dėl manęs padaryti, daktare?" Užburiančiu balsu kreipėsi į mane.

"Viską, tai yra, taip" palinksėjau sutikdama.

"Man reikia kulkosvaidžio" pasimuistė savo tramdomuosiuose marškiniuose ir linktelėjo į mane.

Giliai įkvėpiau. "Kulkosvaidžio?" Šiek tiek nervingai pakartojau.

J nieko neatsakė, tik ėmė psichopatiškai juoktis, kas man nepatiko.

"M-man reikia pagalvoti, a-aš..." nutęsiau sakinį ir atsistojau nuo kėdės.

"Pažadėk man, kad rytoj sugrįši su ginklu rankoje" jis įsmeigė savo žalias, smaragdines akis į mane.

"Na, aš pamė...aš pažadu" nusišypsojusi ištariau. Jis taip keistai mane valdo. Jaučiausi lyg veikiama VooDoo lėlės.

Nežinau kodėl, tačiau pasiėmiau savo bloknotą ir išėjau pro duris, nors seansas buvo dar tik prasidėjąs.

Ėjau užsisvajojusi į Jo deimantines akis. Jos vis vaidendavosi mano mintyse. Kodėl jis mane taip veikia? Valdo lyg savo minkštą žaisliuką.

Nieko negaliu su savimi padaryti. Jo akys, jo balsas, jis... tai... valdo mane...

"Harleen!" pajaučiau kaip į kažką netyčiom atsitrenkiau. "Dr. Quinzel" pasitaisė.

"Dr. Fliksai... atsiprašau" pasitaisiusi akinius sukausi eiti toliau, kol Henris manęs nesustabdė.

"Ar gi jūsų vizitaciją ką tik neprasidėjo?" Nusistebėjo išplėtęs akis.

"Aš ją užbaigiau. Kaip tik dėl to, norėjau su jumis susitikti. Man netinka tokia darbo aplinka. Noriu dirbti savo kabinete" pareiškiau, geriau pagalvojusi, jog neturėsiu galimybės perduoti ginklo ponui J.

"Būtinai" suteikė man leidimą. "Tik ne su Jokeriu. Žinote kas įvyko aną kartą, nenoriu, jog tai pasikartotų." Nusišypsojo.

"Aš jūsų labai prašau. Pacientas negali atsiskleisti tokioje, na, švelniai tariant, nejaukioje aplinkoje. Prašau. Vieną kartą, toliau galėsiu dirbti kur ir visada."

"Vieną kartą... vieną ir paskutinį kartą. Ir tikiuosi suprantate, jog tai, ką aš mačiau per kameras, turi likti tik mano ir jūsų paslaptyje" pažvelgė į mano gėdos kupinas akis.

"Taip, žinoma..." susikausčiusi palinksėjau.

"Tiek to. Leisiu jums pasitaisyti. Paskutinį sykį" įspėjo griežtu tonu.

Laiminga nuskuodžiau į savo kabinetą. Ėmiau kuistis stalčiuose, be ieškodama mobiliojo, tačiau niekaip negalėjau jo rasti.

Mano mintyse sukosi tik viena-iš kur gauti ginklą.