Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

21 dalis.

Nebe daug jau liko iki pabaigos - gal apie trys dalys. Tikiuosi, atsiras daugiau žmonių, apsireiškiančių komentaruose, ne vien viena mergina, kuri komentuoja visada. Gero skaitymo!

Buvo keista matyti Elijų čia, savo kambaryje. Paprastai mes būdavom jo namuose.

Elijus stovėjo prie lango, nusigręžęs nuo manęs, dviem pirštais prilaikė dieninę užuolaidą. Aš ką tik jam viską papasakojau. Apie Mirianą, Raam, Barbą. Apie tai, kas įvyko tarp manęs ir Barbo. Kai baigiau kalbėti, jis nieko neatsakė, tik bejausmiu veidu pažvelgė man į akis, o tada nusisuko į langą. Tačiau kad ir kaip jis elgėsi, aš žinojau, kad jis įskaudintas. Taip pat žinojau, kodėl.

- Adrianas tuoj ateis, - pasakiau jam po ilgos tylos. Juk turėjau kažką pasakyti. Be to, tai buvo tiesa.

Mama gerokai nustebo, kai tą pačią dieną, vos grįžusi iš tariamo Spa centro su Elijumi, pakviečiau jį į namus. Teko pameluoti, kad norim papasakoti apie įspūdžius iš Spa centro Adrianui. Tai ją nuramino. Ji netgi išdrįso paklausti, ar man prireikė prezervatyvų, kuriuos man davė. Susigėdusi atsakiau, kad ne.

Na tu ir kvaiša, - peikiau save po pokalbio su mama, - juk turėjai prezervatyvų. Bet visai apie juos pamiršai, kai sugulei su Barbu. O juk galėjo labai blogai baigtis. Kvailė.

Elijus atsisuko.

- Taip, tikrai, - jis atsikrenkštė. – Reiks pasakyti jam apie Mirianą.

- Prašau, tik nesakyk jam apie Barbą.

- Kodėl ne? Juk man pasakei, tiesa? Ar bijai jį įskaudinti, labiau, nei mane?

- Ne, viskas ne taip. Aš... norėjau būti su tavimi atvira. Nenorėjau meluoti.

Elijus neatsakė. Jis vengė mano žvilgsnio, žiūrėjo į grindis.

- Galų gale tai koks skirtumas, ar ne? Juk tarp mūsų nuo pat pradžių nieko nevyko. Mes ne pora, ne mylimieji... – jis skėstelėjo rankomis.

- Aš... – nutilau, nes nebežinojau, ką pasakyti. Jis buvo teisus. Tarp mūsų nieko nebuvo, bent jau akivaizdžiai.

- O dabar nieko ir nebebus, - pasakė jis. – Nebegali būti. Taigi viskas baigėsi net neprasidėjus.

Sustingau. Pajutau, kaip plyšta širdis, kaip sutraukia skrandį. Širdį diegė taip, lyg kas durtų į ją adatą. Buvo keista jausti fizinį skausmą, kai jo priežastis – emocijos.

Kažkas pasibeldė į duris, tada šios atsidarė. Pro plyšį pasirodė mamos galva.

- Atėjo Adrianas.

- O, tegul užeina, - pabandžiau nutaisyti kuo ramiausią balsą.

Adrianas įžengė į kambarį. Mama uždarė duris.

Papurčiau galvą. Kokia aš kvaila. Juk mes su Elijum net nedraugavom. Jis buvo teisus – tarp mūsų nieko nebuvo. Tai kodėl tada jaučiuosi lyg ką tik palikta?

- Kas nutiko? – paklausė Adrianas. – Jūsų veidai atrodo lyg per laidotuves.

Pasinaudojau proga.

- Mirianas mirė.

Adrianą akivaizdžiai apėmė šokas. Jis išsižiojo, pabalo.

- O, - tepasakė, o tada atsisėdo ant lovos krašto.

- Užtat mes turim Raam.

- Kur... kur jo kūnas?

- Su Barbu atidaviau jo motinai.