Miela beprotybė//JokerxHarley fanfic

1.10

Harley pov.

"Oh Harley, kelkis! Turim darbo" mane vėl kėlė žemas ir garsus balsas.

"Pyragėli, dar penkias minutes..."  suinkščiau ir nusissukau į kitą šoną.

"Turim nemažai darbo, miegale" tušti šūviai nuskambėjo prie manęs ir aš greitai šokau iš lovos.

"Labas rytas" priėjus apkabinau ir pabučiavau į lūpas. Iš galinės J kišenės ištraukiau ginklą ir įsidėjau į savo galinę kišenę. Na, saviginai.

"Šiandien tu eisi treniruotis. Taip, tu taikli ir greita, tačiau to nepakanka. Eime, gražuole" gribtelėjo už rankos ir nusivedė laiptai žemyn į požeminę salę.

"Gari, pasirūpink mano partnere. O aš turiu reikalų. Tuoj turėčiau grįžti, tad... Sėkmės" pakštelėjo man į lūpas ir išėjo.

"Sveika. Aš Garis Bensonas. Būsiu tavo treneris. Šitus tau perdavė Ponas J. Persirenk ir pusvalandžio laukiu tavęs čia" padavė krepšį.

Jam išėjus persirengiau ir nusekiau link ten, kur paskutinį syk pastebėjau Gario žingsnius.

Nežinau kodėl, tačiau lyg nujausdama kažką blogo, įsidėjau ginklą į megzstinio vidinę kišenę.

"Aš pasiruošusi" atidariau duris ir pasirėmiau.

"Paskui mane" mostelėjo ranka ir aš nusekiau paskui jį.

Po kurio laiko pasiekėme didelę salę. Aikštelė bėgiojimui, treniruokliai, taikiniai ir net baseinas.

Garis dėliojo barikadas* per bėgiojimo taką. Man buvo šiek tiek nejauku ilgai stovėti kol viskas bus paruošta. Aš neseniai čia ir dar be J...

"Bėgsi?" Parodė ranka į bėgimo aikštelės pradžią.

Atsistojau ir giliai įkvėpiau. G palinksėjus ėmiau bėgti. Kliūtys buvo aukštokos, tačiau tai nebuvo problema man. Aš kvalifikuota gimnastė.

"Neblogas laikas, panele Harleen. Keliaukime toliau" man pabaigus ruožą leptelėjo galbūt šiek tiek nustebęs.

"Vadink mane Harley. Dabar mes draugai, G" nusišypsojau ir nužingsniavau.

"Gaudyk" pametėjo akinius, o priėjąs arčiau padavė ir ginklą priėjus prie taikinių.

Užtaisiau ir nusvėriau ginklą į taikinius. Nedrąsiai paspaudžiau gaiduką. Nors šaudžiau ne į žmones kaip vakar, o į taikinius, jaudinausi daug labiau.

"Visai neblogai. Taiklumo trūksta, bet..."

"Ar tai tau tikrai padės išgyventi tokiomis sąlygomis kaip čia?" J skardus balsas pertraukė Garį.

"J..." nusijuokusi nusiėmiau akinius ir atsitraukiau nuo taikinių.

"Žinai kas tau tikrai pravers?" Kalbėjo ridamas link manęs taip priversdamas eiti atgal.

Paėmęs svarmenį pririšo jį prie manęs. Staiga sugriebė mano rankas ir vėl prakalbo. "Labai giliai įkvėpk". Man padarius kas liepta, J stumtelėjo mane atgal ir pajaučiau kaip atsiduriu vandenį.

"Laikyk kvėpavimą ir bandyk išsilaisvinti, arba... tu mirsi. Štai kas tau pravers" girdėjau blankų balsą virš vandens.

Kvapo trūko vis labiau ir labiau, o diržas su svarmenimis niekaip neatsirišo. Pagaliau dugebėjau atrišti diržą. Jau bekylant viršun galvą užspaudė skausmas ir aptemo akyse.

Jaučiau kaip raumenys atsipalaiduoja iškvėpiau orą likusį manyje ir galutinai atsijungiau.

"Harley, kvėpuok!" po kurio laiko mane vėl pasiekė standus balsas.

Iškosėjau vandenį ir giliai įkvėpiau.

"Sakiau. Tu greita ir taikli, bet to nepakanka" J šiek tiek išsigandusios akys žvelgė tiesiai į mane.

"A-aš nemoku plaukt" visa drebanti šiek tiek atsikėliau pusiau atsisėsdama ir atsirėmiau į jį. "Mano sesuo nusiskandino" dar labiau prisispaudžiau prie J. Jo šiltos rankos abglėbė mane nuramindamos.

"Na, viskas gerai. Eime, nusiraminsi" jaučiau, kad jis nedažnai sako švelnius žodžius. Pyragėlis mane pakėlė ir nuneše į mūsų kambarį.

"Kada buvo tavo pirmas kartas? Na, žinai, kai pirmą kartą savo rankomis atėmiai kitam gyvybę?" Pasodinęs ant lovos ir šiek tiek sudvėjojąs pagaliau paklausė. Maniau, jis to paklaus anksčiau.

"Tai buvo seniai..." bandžiau išsisukti, nes nenorėjau to prisiminti ypač tokios būsenos.

"Aš klausiau" J stambus tonas perrėžė mane kiaurai.

"Po Carmen mirties. Negalėjau susitaikyt su tuo ir... tėvai mane išsiuntė pas dėdę į Montaną iš Bruklino" nuleidau žvilgsnį žemyn. Man ne itin patiko visa tai prisiminti.

"Kas buvo toliau?" Mačiau dusidomėjimą jo akyse.

"Mano dėdė yra labai turtingas. Mane ten prižiūrėjo daug daktarų. Galiausiai man pabodo visko klausytis ir aš... mėginau pabėgti."Gūžtelėjau pečiais.

"Aš suprantu, kad tai dar ne pabaiga. Laukiu tęsinio" atsisėdo priešais mane savo kraupia šypsena.

"Ir viskas. Aš nužudžiau gal penkis gydytojus, o laukia įsėdusi į automobilį nužudžiau vairuotoją. Na, žinai, balsai galvoje liepė man tai padaryti" nusijuokiau.

"Balsai?" J suraukė antakius.

"Na, mes su jais dar nesutarėme. Galiaudiai pabėgusi nebežinojau kur eiti, tad klausydama balsų nuėjau prie tilto. Aš juos įsileidau į save ir jie man padėjo išsilaisvinti. Aš nušokau į vandenį" išsišiepiau iki ausų. Nenorėjau prisiminti to, tačiau nežinia kokios jėgos vedama, psichopatiškai šypsojausi.

"Ir kas toliau?" Jau su baime įsigilinęs į pasakojimą paklausė.

"Nieko. Mane atgaivino, gražino pas dėdę, išgydė. Nuo tada buvau 'užsidegusi' padėti tokiems, kurie turi problemų kokių turėjau aš. Dar retkarčiais sapnuoju tai, kas vyko anksčiau. Ištinka priepoliai. Bet... Tapau normali, 'išgyjau'., kol įsidarbinau į Arkhamą ir... sutikau tave" mano akys sužibėjo pažvelgus į jį.

Švelniai sujungiau mūsų lūpas. Mano kūnas vis dar virpėjo nuo šalčio ir menkos baimės.

"Tuoj grįšiu." Atsitraukė nuo manęs ir atsistojąs išėjo pro duris. Aš taip pat atsistojau nuo lovos ir apėjau aplink kambarį.

Atsisėdau prie veidrodžio ir plačiai nusišypsojau.

Atvaizdas veidrodyje ne darė tai, ką dariau aš.

"Pasiilgai?" Balsas iš mano galvos valdė mano atvaizdą veidrodyje. Išsigandusi giliai įkvėpiau ir sutrūkčiojau. Negi tai kartojasi?
•••••••••••••••••••••••••
(A/N)
Sveikiiiiiiiiiiii
Atleiskit
Už
Tokią
Neįdomią
Dalįįįį ://////
Kitoj turėtų būt veiksmooooo pagaliauuuuuuu (žinau, mano vaizduotė galutinai nusivažiavoooh:/)
Taigiiiii vote🌟ir mestelkit nuomonių💬

With all my love❤