Miela beprotybė//JokerxHarley fanfic

1.11

"T-tu negali grįžti" sumikčiojau pažiūrėjus į veidrodį.

"Ar aš buvau kur nors dingusi? Aš tik noriu tau padėti. Padėti išsilaisvinti. Padėti lengviau atimti gyvybę..." erzino mane balsas.

"Aš nežudau žmonių" trenkiau delnu į stalą.

"O vakar? Ar tu taip žaidi? Vakar psichopatė, o šiandien grįžti į įprastą Harleen gyvenimą?" Juokėsi iš manęs.

"Aš pratrūkau. A-aš nenorėjau. Aš n-nebenoriu to... nebesiartink prie manęs" užsidengiau rankom veidą.

"Įsileisk mane. Tau bus tik lengviau.." negaliu to padaryti. Aš nepasiruošusi. Aš nepasiruošusi to išgyventi vėl.

Atsistojau ir norom nenorom, kliūdama nutipsenau prie jungiklio ir išjungiau šviesą. Prisirėmiau prie sienos ir lėtai ja nuslinkau žemyn.

"Tai tik mano vaizduotė. Viskas gerai. Man viskas gerai" kartojau sau vėl, vėl ir vėl, kaip maldą, nes bijojau, kad jei nustosiu, nors sekundei, paskęsiu tūkstantyje priežasčių, kad viskas yra labai blogai, kad tai kartojasi...

"Aš čia" pasigirdo tamsoje balsas prieš mane.

"Ir čia" tas pats balsas erzino mane, tačiau jau nebe prieš mane, o pašonėje.

"Aš nenoriu grįžti su tavimi. Aš nenoriu išlieti tiek daug kraujo. Aš tik noriu padėti J" visa drebanti išsitraukiau peršlapusį pistoletą iš už nugaros ir nutaikiau į blankų siluetą prieš mane.

"Tu negali manęs nugalėti. Tu negali nugalėti Mūsų. Nes Mes-tai tu. O tu... tai aš" visa tai lyg beprotybė. Kur bepasisuksiu visur mane persekios balsas iš praeities.

"Galiu. Jei nebus manęs, nebus tavęs. Išgyvenau pragarą žemėje su tavimi. Privertei žudyti žmone, tada privertei nusižudyti pačiai. O aš nenorėjau sužeisti Thomo!" pasukau ginklą į save ir įstačiau į kaktą. Man buvo nesvarbu, ar mirti ar gyventi, tačiau su Ja, aš tikrai negyvensiu.

"Harley?" Išgirdau išsigandusį J balsą šalia durų kai įsijungė šviesos. Paspaudžiau gaiduką. Velnias, paėmiau pistoletą su tuščiais šoviniais. Spaudžiau vėl ir vėl, tačiau niekas nepasikeitė.

"Ką tu darai?!" Atėmė iš manęs ginklą J.

Nežinojau ką atsakyti. Pati tik dabar susivokiau, kad jei ne mano sugebėjimas paimti tai 'ko nereikia', aš būčiau žuvusi.

"Aš... a-aš... išbandžiau save. Juk tai pravers man, ar ne? Nebijoti nutaisyti į save ginklą?" Mielai išsisukau

"Mieloji, jis su tuščiais šoviniais. Su juo nepasitreniruosi. Nors ir gerai, kad jis su tuščiais šoviniais, nes nežinia kas būtų buvę..." įsidėjo į savo ginklo dėklą.

"Dabar jau tai žinau" tyliai panosėje atsidusau.

"Rytdienai turim planų. Aplankysime mūsų mielajį Arkhamo pasididžiavimą, profesorių Fliksą." Jokeris mestelėjo ant lovos didelį lapų šusnį.

"Čia-mano planas. Čia viskas nuo A iki Z. Nuo to kaip įeiti ir kaip išeiti iš Arkhamo. Kaip pradėti ir kaip užbaigti. Tas šunsnukis mane Arkhame laikė nemažai laiko. Gaila, aplankysiu trumpam, tačiau ne vieną kartą." Susinervinusiu tonu tęsė J.

"Viskas gerai. Mes jam parodysim" pasirėmiau į jį.

"Spintoje rasi visko ko tau reiks. Persirenk patogiai, susišukuok ir ryt iš ryto išvažiuosime. Panagrinėk planą, mieloji. O aš..."

"O tu vėl turi reikalų?" Atsidusau pertraukusi ir nuleidau žvilgsnį žemyn.

"Na taip, panašiai. " jo sutrikęs žvilgsnis klaidžiojo po kabarį.

Man taip pabosdavo, kad jis nuolatos turi reikalų. Norėjau jo vien tik sau.

Išlėto patraukiau link jo.
"Iki" priėjus švelniai įsisiurbiau J į lūpas. Porą sekundžių sutrikęs blaškėsi kol galiausiai atsakė į bučinį.

"Velniop tuos reikalus" pagaliau susiėmęs nusiėmė švarką ir įsistūmė mane į lovą.

"O taip, Harleen. Uždeg šviesą, tai išvaiko pabaisas ir monstrus. Oh, bet ką gi tu darysi, supratusi, kad monstras esi tu?" Balsas vėl pasigirdo šalia.

Išsigandusi giliai įkvėpiau ir suakmenėjau.

"Viskas gerai?" J rankos švelniai mane glamonėjo.

"A-aš tik... taip, viskas gerai" mielai nusošypsojau ir vėl atsipalaidavau.
•••••••••••••••
OMG
Kokia
Trumpa
Dalis
.-.
Kita bus tikriausiai ilgesnė (jei bus skaitytojų😂)
((Demit, turėjo būt dirty dalis, bet kadangi nemoku jų kurti taigi... paleiskit savo vaizduotę😂)) vote🌟 ir nuomonių💬😂💖💀💋👌