Ir tuomet mane apgaubė tamsa (BAIGTA)

23 dalis.

Priešpaskutinė dalis pateikta jūsų teismui. Gaila, kad jau baigsim šią istoriją, bet turiu porą tokių, kurias esu rašiusi ir kėlusi seniau, tik ne čia ir ne jums, tad jau turiu suplanavusi, ką kelsiu toliau. Tikiuosi, liksite su manimi ir mano istorijomis ir toliau :) O dabar prašom eiti greičiau skaityti ir komentuoti, nes labiausiai iš jūsų ir pasigendu komentarų.

Gero visiems vakaro!

Didžiosios Dvasios veido išraiška iškart pasikeitė. Galėjau spėti tai vien iš akių žvilgsnio. Jos spindėjo nuostaba ir... baime?

- Iš kur tai gavai? – paklausė traukdamasis atatupstas.

- Radau. Kalne, uolos gilumoj. Patinka? – pasišaipiau eidama artyn. O tuomet surikau ir puoliau į priekį.

Pabandžiau įsmeigti durklą, bet Didžioji Dvasia tarsi išsisklaidė, vos sekundei virsdamas beforme mase, panašia į baltą košę. Staiga žmogaus pavidalo vyras dingo, atsirado lavonas suvytusia oda ir nieko nereginčiom akim.

- Mylimoji! – suriko jis. – Ką tu darai?

Man per nugarą nuo jo žodžių nuėjo pagaugai.

- Jokia aš tau ne mylimoji! – sušukau užsimodama durklu.

Jis sučiupo mano ranką ir šiek tiek užlaužė ties riešu.

- Paleisk! – suklykiau.

- Ne. Man tereikia padaryti tave tokia, kaip ir aš, ir mes galėsime amžiams būti kartu.

Nužudyti. Jis norėjo pasakyti nužudyti. Tik tuomet aš būsiu tokia, kaip jis.

Staiga prisiminiau Miriano man kažkada tartus žodžius. Pilka vieta prie krūtinės. Turiu smeigti tiksliai į taikinį.

Apžiūrėjau jo krūtinę, suvytusią lyg šimtamečio senio. Ir tuomet... radau. Mažas pilkas plotelis prie pat tos vietos, kur turėtų būti širdis.

- Mano meile, - jis suėmė kita ranka mane per liemenį, priglaudė prie savęs. Šlykštėjausi, jusdama prie savęs jo lipnų, raukšlėtą kūną. Jis vis dar laikė mano ranką, kurioje buvo durklas, tad labai atsargiai ištraukiau laisvąją iš jo glėbio ir per jo nugarą suėmiau durklą už ašmenų.

- Ar ir tu... ar ir tu, mano mylimoji, manęs pasiilgai? Ar ir tu mane myli? – paklausė jis, pajutęs mano ranką sau ant nugaros. O Dieve... jis galvoja, kad aš jį apsikabinau.

Kažkur toli iš baimės raudojo Sevilė. Aš irgi nejučiomis sušniurkščiojau.

- Atleisk... bet aš – ne tavo mylimoji. Ji nusižudė, kad tik nuo tavęs pabėgtų, - staigiai ir smarkiai atsilošiau atgal, kiek galėjau, ištraukiau durklą iš užimtos rankos ir kiek išsilaisvinusi dūriau jam į krūtinę. Tačiau... paskutinę akimirką jis sujudėjo, ir aš įdūriau visai netoli pilkosios dėmelės... ir vis dėlto ne į ją.

Didžioji Dvasia įniršusi suriko.

Prisiminiau dar vienus Miriano žodžius, ištartus man tą pačią dieną, kai šnekėjomės apie Didžiąją Dvasią:

- Turi durti tiksliai į pilkąją vietą ant jo krūtinės. Jeigu nepataikai, dvasia įtūžta ir tave nužudo.

- Man šakės, - dar sušnabždėjau.

Dvasia ir vėl ėmė mainytis, ir netrukus išvydau milžinišką pabaisą, kurios vien burna buvo dydžio sulig visa manimi. Tiesa, ji daugiau ir neturėjo jokių veido organų, tik burną.

- TU DAR PASIGAILĖSI, KAD MAN NEPAKLUSAI! – suriko jis.

Suklykiau.

Staiga kažkas rėžėsi į Dvasią. Kas? Pastebėjau, kad tas kažkas smarkiai šlubavo.