Įstrigę kartu

4.

-Tu matei mane nuogą???

Jis nusuko galvą į kitą pusę, tačiau netrukus atsisuko, taip lyg per tą laiką sugalvojo kaip nukreipti temą.

- Daug randų turi...- žiūrėdamas į savo susipynusius pirštus tarė.

- Oh...tai tu matei.- sumurmėjau.

- Iš kur jie?- žvilgsnį nukreipdamas į mano akis paklausė.- kas tau atsitiko?

Sutrikau ir nežinojau ką atsakyti. Tiesos nepažįstamui sakyti negaliu. Tai per daug asmeniška. Ir išvis kodėl jis klausinėja, tai ne jo reikalas.

- Atsakyk.- rimtu tonu paliepė.

- Kodėl turėčiau? Kas tu man toks? Neprivalau tau aiškintis...- gal kiek ir per aštriai sureagavau, bet tai vistiek yra ne jo reikalas. To net nežino mano geriausia draugė, kodėl turėčiau tai pasakyti jam. Šiek tiek pasigailėjau, kad taip stipriai sureagavau. Jis tiesiog sedėjo ir tylėjo. Turbūt pagalvojo, kad aš kokia isterikė iš psichiatrinės pabėgus. - Avarija...

- Kas vairavo?- rimtu tonu paklausė.

- Kažkoks vyras.- sumurmėjau.

- Kam tokie debilai sėda už vairo! Išvis kas jiems teises davė. - jis surėkė ir aš net pašokau iš vietos. Okay...dabar jau jis per stipriai sureagavo. Atsistojo ir iš kumščio trenkė į spintelę. Durelės šiek tiek sulinko. - Galėčiau snukį sudaužyt.

Nepažįstamasis tai pasakė gan tyliai, tačiau jis buvo pakankamai arti, kad tai išgirsčiau. Atrodė, jog jo akys iš pykčio pasidarė tamsesnės. Labai tamsiai mėlynos spalvos.

- Kas tau yra? Nusiramink. Tai buvo senai. O beto dėl avarijos buvau pati kalta. Ėjau per raudona.- nustebusi dėl jo veiksmų nedrąsiai tariau. Atrodo, kad jis dėl to labai jaudinosi, kas ir atrodė keisčiausiai. Juk mes net nepažįstami.

- Oh atleisk.- mačiau kaip jis tvardė ašaras, kai kelias minutes tylėjo ir apie kažką galvojo.- Tiesiog mano sesuo žuvo per neatsargų vairuotoją...

-Užjaučiu...

Nusiraminęs jis atsisėdo ant žemės, tačiau daug toliau nuo manęs, nei prieš tai. Ir vėl čia tvyravo nejauki tyla. Pamaniau kad jis kaip ir vienas kurį pažinojau pamatęs mano randus išsigando...subjaurotas kūnas visam gyvenimui...

To be continued...