Čia mano gyvenimas...

1Dalis

Trrr!

Trrr!

Trrr!

-Ach…-šiaip ne taip pakilau iš patalo ir nuspaudžiau žadintuvą. Nusižiovavau.

Hm. Šiandien Rugsėjo 1-oji. Nuostabu.

Atsikeliu iš lovos ir net neužsimetusi chalato ant savo trumputės pižamos einu į virtuvę, juk nieko nėra namie. Išgeriu kavos, suvalgau sausus pusryčius. Hm, kiek gi aš dar turiu laiko? Pusantros valandos. Puiku.

Greit palendu po dušu. Apsimuturiavusi rankšluosčiu grįžtu į savo kambarį.

Einu prie veidrodžio. Kaip visada, pasidžiaugiu savo atvaizdu jame. Aš tobula. Niekas to nepaneigs. Hm, kaži ką šiandien apsirengti? Praeitais metais, 10-oje klasėje visus jau pribloškiau savo nauja suknele. Dabar reikia padaryti tą patį. Gerai, kad vakar nusipirkau naują. Rožinę. Prigludusią, išryškinančią visus mano figūros privalumus. Trūkumų, beje, net nėra.

Gerai, dar reikia pasidažyti. Kur, po velniais, mano pudra? A, štai ji. Gerai: veido kremas, makiažo pagrindas, pudra, kompaktinė pudra, blakstienų riestiklis, blakstienų tušas, blizgus blakstienų tušas, akių šešėliai, lūpų blizgesys, plaukų lakas… Atrodo, viską turiu. Gerai, metas puoštis! Kaip aš tai dievinu…

~~~

Siaubas, jau pusė dešimt! Reikia eiti. Kuriuos gi aukštakulnius autis? Juodus su aukštesne ar žemesne pakulne? Pyp pyp! Žinutė.

From Kotri;*:”Mes su ina ateisim i centra be 15 10 ok?”

To Kotri;*:”ok. jau einu”

Tiek to, užsidėsiu su šiek tiek žemesne. Juk paskaus kojas po miestą vaikštant. Reikia nepamiršti ir švarkelio!

- Akvi!

- A, jūs čia. Labas, panos,- pasisveikinu su draugėmis ir pakšteliu abiems į žandą, -kaip atrodau?-išdidžiai paklausiu.

- Kaip visada, tobulai,- palinksėjo galva Ineta.

- Jo, negi tu gali atrodyti blogai?-nusijuokė Kotryna.

- Ačiū, panos. Jūs taip pat šiandien labai gražios,-nusišypsojau joms. Nors aš vistiek už jas geriau atrodau.

- Gal einam jau?-paklausė Ineta.

- Baik tu, mes juk visada ateinam vėliau, pamiršai?-suprunkštė Kotryna.

- Na taip… Tai kam tada taip anksti tinkamės kiekvieną kart? 

- Tu teisi,- pritariau aš,- jei jau visada vėluojam, tai galim ir vėliau tiktis.

- Šiaip jo…-susimąstė Kotryna,- tai ką dabar veikiam? Einam parūkyt gal?

- Einam,-pritarėm abi su Ineta.

~~~

- Fuck. Pamiršau šiandien cigaretes,- tariau rausdamasi po rankinę.

- Imk,- ištiesė man Ineta savo pakelį.

- Ačiū,-prisidegiau cigaretę,- norit pasakau bajerį?- išpūčiau dūmą.

- Nu nu?-sukluso abi.

- Turėsim šiais metais naujoką.

- Rimtai? Ką tokį?

- Kažkokį Joną. Pavardės nepamenu.

- Iš kur sužinojai?

- Mokyklos tinklapy buvo nauji klasių sąrašai.

- M. Aišku,- numykė Kotryna,- aš tai ten nesilankau.

- Nu aš irgi ne. Šiaip, netyčia užklydau.

- Kaži, jis bus gražus?-nusijuokė Ineta pūsdama dūmus.

- Tikiuosi,- jai pritarė juoku Kotryna.

- Baikit juokus. Negi kabinsit klasioką? Lyg mokykloj neužtektų bernų.

- Nu šiaip jo…-pritarė man draugės.

Baigusios rūkyti, išmetėme nuorūkas, įsidėjome į burną po gumos gabalėlį, pasikvepinome ir, užmetusios akį į laikrodį, pasukome mokyklos link.

~~~

- Taigi, kaip jau minėjau, ryt 9:00 renkamės…

- Laba diena, auklėtoja,- kaip visada audringai įžengėme į klasę. Visų akys nukrypo į mus, ypač į mane. Cha, kaži kodėl?

- Labas, panelės…-atsiduso mokytoja. Jai, aišku, nepatinka, kad mes kiekvienais metais vėluojam. Bet ji per daug gera, kad mums kažką sakytų. Ji tiesiog įprato prie to, kad mes mėgstame dėmesį. Visos nuėjome į savo įprastas vietas klasės gale.

- Taigi, ryt renkamės 9:00 čia. Turėkit užrašų knygutes ir po 3 litus pažymių knygelėms. O pamokos prasidės jau poryt.

Klasėje pasigirdo nepasitenkinimo pilni atodūsiai…

- Dieve, nespėji pailsėt kaip žmogus, jau vėl mokytis…-atsidusau ir užverčiau galvą, apžiūrinėdama neišvaizdžias kabineto lubas.

- Tai jau tikrai,- pritarė man Kotryna.

- Dar du metai kančios…-atsisuko į mus Ineta.

- Dar du metai totalaus pragaro…-pritariau.

- Na, nėra jau taip blogai. Tie du metai greitai pralėks,- į mus atsisuko Laura. Klasiokė, apsimetanti klasės kietuole. Pff, kokia čia kietuolė? Net rengtis padoriai nemoka. Mes trys vienintelės čia kietos.

- Kam greit, kam nelabai…-dėbtelėjau į ją piktokai. Ji, supratusi mano žvilgsnį, nusisuko. Kiekvienas metais vis bando mums įtikti. Susidraugauti su mumis. Tačiau mūsų trijulė niekada netaps ketveriuke.

Kotryna atsisuko į mane ir pavartė akis. Taip, aš irgi manau, kad Laura apgailėtina.

Užmiršau Laurą ir pradėjau akimis ieškoti to mūsų naujoko. Hm, va kažkoks nematytas. Kaži, pristatys jį? O gal jau pristatė? Velniava. Pirmą kart šiek tiek pasigailėjau, kad atėjome vėliau. Pati juk neisiu su juo susipažinti! Būtų buvę įdomu kažką apie jį sužinoti.

- Gerai, o dabar jau visi einam į mokyklos kiemą, šventė tuoj prasidės,- mano mintis nutraukė garsus, bet švelnus auklėtojos balsas. Ji šiaip visai nebloga moteris, nesikabinėja prie mūsų be reikalo, nors dažnai per garsiai reiškiamės. Bet šiandien, kaip bebūtų keista, ypatingai niekam netrugdėme.

Visi išėjo iš klasės.

- Matei naujoką?-pašnibždom paklausė manęs Ineta su Kotryna.

- Mačiau tik nugarą. Nebuvo atsisukęs.

- Naujoko ieškot, panelės?-išgirdome balsą už mūsų. Atsisukome. Ir sustingome.

-----------------------------------------------------------
Tikiuosi jums patiko mano istorijos pirmoji dalis!Lauksiu jūsų vote ir komentarų!