Miela beprotybė//JokerxHarley fanfic

1.17

"Ne ne ne, prašau, padarysiu viską ko tik paprašysi"vos pasivijus Jenny, jos apsiašarojusios akys atsisuko į mane maldaudamos pasigailėjimo.

"Aš žinau, balsai galvoje netikri, bet... jie turi gerų idėjų" nusijuokiau ir šaltakraujiškai susmeigiau jai į pilvą peilį. Negaliu patikėti, kad tai padariau.

Pažiūrėjau į žaizdą. Greit ištraukiau ginklą ir sustingusi pažiūrėjau į Jenny.

"A-a-atleisk, a-aš ne ne nenorėjau" atsitraukiau nuo jos. Jenn suklupo tiesiai prieš mane ir iš jos pasruvo kraujas.

Negaliu nusakyti, koks skausmas ir šaltis užpylė mane iš vidaus.

Atsitraukiau ir mečiau ginklus su visa kuprine ant žemės.

"Ne ne.. a aš nenorėjau..." balsai mane pertraukė.

"Ji tavęs nesigailėjo. Kodėl turėtum tu?" Pamokė mane.

Jaučiau kaip mano viduje esantį gailestį nežinomomis jėgomis pakeičia nevaldomas pyktis.

Paėmiau iš savo atsargų jos lazdą ir priėjau prie leisgyvės Jenn, dar iš paskutiniųjų bandžiusios išgyventi.

"Tu įžeidei Pyragėlį" pridėjau lazdos galą prie jos veido 'matuodama' kol galiausiai užsimojau ir iš visų jėgų sudaviau jai.

Paskutinis smūgis galutinai atjungęs ją. Viskas? Viena užduotis iš trijų įvykdyta.

"Bet, Harley, nemanai, jog J norėjo, kad jie mirtų liepsnose?" Mano džiugias mintis pertraukė Jie.

Sekundėliai sustojau. Apsidairiau aplink. Nič nieko nebuvo matyti. Išskyrus vargšės Jenny kūnas.

Išsitraukiau degtukų dėžutę ir žiebtuvėlį. Sudaužiau jį šalia Jen ir padegiau iš jo išbėgusį skystį, kitu atvėju abėjoju ar kas nors būtų įsižiebę.

Stulbinančiai greitai ugnis pasklido aplink mane. Žemė degė, kartu su medžiais ir juodumi dangumi, pasiglemždamas gležną Jenny kūną į liepsnas.

Štai. Ta diena, kai prasivėrė pragaras. Mano akys blizgėjo žiūrint į beprotiško grožio ugnies sūkūrį.

Atsistojau šalia liepsojančios žemės.

Lėtais žingsniais sukausi aplink kurdama šokio judesius. Aš jaučiau muziką. Ji tekėjo mano kūnu.

Tobulybė. Visa tai, ką aš mačiau ir jaučiau... tobulybė.

Štai ta akimirka, kai pragaras ima skverbtis į tave. Jaučiu, kaip smalkės apjuodina mano krištolinius plaučius.

Jaučiu, kaip galva apsunksta ir neišlaikiusi pusiausvyros krentu žemyn.

Sveikinuosi su mirtimi. Jau nebepirmas kartas. Jei pasiseks... gal ir nepaskutinis.

Dabar glaudžiuosi prie šaltos žemės, kur mane, žinau, kad netrukus sušildys pragariška ugnis.

Aš nesipriešinsiu. Jei ugnis nori gyventi su manimi, kodėl turėčiau atsakyti?

Vis dar bandau įkvėpti paskutinius lašus oro, kol dūmai galutinai neužvaldė manęs.

Žvelgiu į nuostabaus grožio horizontą priekyje.

Ir akių vokams apsunkus, tik jaučiu šiltą šiltą vandens srovę bėgančią mano nugara...

***

Lėtai įkvepiu šviežio oro. Sunkiai mėginu pramerkti akis.

"Kur aš?" Sumykiau stebėdama besiūbuojančias baltas lubas ir sienas.

"Panele Quinzel, jūs-Arkhame" pažįstamas šlykštus balsas sklido šalia manęs.

Labiau prasimerkiau ir apsidairiau. Ištiesų. Aš Arkhame... mėginau muistytis, tačiau buvau su tramdomaisiais marškiniais.

"Panele Harleen Quinzel. Kas įvyko tą dieną miške?" Senukas užsidėjo akinius ir pažiūrėjo į pasimetusią mane.

Aš tylėjau. Su pykčiu žiūrėjau į jį. Po poros minučių nejaukios tylos pagaliau teikiausi kalbėti.

"Aš 'Harley', mulki" suurzgiau. Man nepatinka kai mane vadina 'Harleen'. Tai jau nebe mano vardas.

"Aš klausiau ne Harley, aš kreipiausi į Harleen. Noriu išgirsti jos atsakymą" rimtu veidu pažvelgė į mane.

Tyliai sukikenau. "Palauk sekundėle. Tuoj jos paklausiu" išsišiepiau ir užverčiau akis į viršų. "Pyp, šiuo metu su adresatu nėra galimybės susisiekti. Prašome skambinti vėliau. Geros dienos" baigus savo žodžius pažiūrėjau į jį ir psichopatiškai nusijuokiau.

"Ar tu bent suvoki ką padare?" Rimtai pažiūrėjo į mane. "Tu kaltinama nužudžius savo brolio dukterį ir vietinį policininką. Taip pat kaltinama pasikesinimu į gyvybę dviem žmonėms. Daktarui Enrikei, jei jį pameni. Taip pat ir į mane."

"O kas tu?" Tyliai numykiau. Galiu žvelgti į žmogų, tačiau niekaip neatsimenu jo. Jo vardo, jo istorijos. Kaip aš su juo susijusi, iš kur jis mane pažįsta. Lyg mano atmintį būtų pakeitę, ištrynę.

"Profesorius fliksas, panele Quinzel" palinksėjo savo nemenkai pražilusia galva.

"Aš žinau, kad jūs to nenorėjote. Mes galime jums padėti iš to išsikapstyti, mes galime sutikti jums pagalbą. Mes galime jus išgydyti" pridūrė senukas.

Išspaudžiau dar vieną netikrą ašarą. Pažvelgiau į profesorių savo išraudusiomis akimis.

"Aš-aš, tikrai ti nenorėjau" sukūkčiojau "man liepė..." nuleidau žvilgsnį žemyn. "Balsai galvoje"vėl pakėliau savo akis į Fliksą su žiauria šypsena ir atšiauriai nusijuokiau.

"Balsai?" Kiek sutrikusiai pažiūrėjo į manr nusiimdamas akinius. Aš pritardamai palinksėjau. Jaučiau jo jaudulį. Jaučiau, kad jis bent šiek tiek vis vien prisibijo manęs. Ir tai man palaikė gyvybę.

"Viskas ko aš noriu, tai kraujas. Noriu susneigti peilį jums į širdį ir lėtai ją ištraukti ant atšiaurių ašmenų. Argi tai taip daug?" Palenkiau galvą. Aš kaip psichologė galėjau įstebėti tai, kad jis po kiekvieno mano žodžio, bijo manęs vis labiau ir labiau.

"Pasikalbėsime su jumis vėliau. Dabar, jums reikia poilsio" priėjęs prie manęs suleido į kaklą švirkštą. Muisčiausi kiek įgalėdama, tačiau veltui. Vaistai veikė per greitai. Net nespėjau sureaguoti, kai mano akys užsimerkė...