Don't like? Don't read

Vien liūdesio paveikslas, vien kaukė be širdies.

"Vien liūdesio paveikslas,
Vien kaukė be širdies."

Gaila nepamenu kur radau šiuos žodžius ir kas juos parašė ar pasakė. Bet šie žodžiai atspindi šiuolaikinius žmones. Mūsų nuotraukos yra liūdni realybės paveikslai, o kaukė tai esame mes. Visi tie kurie kekvieną dieną eina į darbą, mokyklą, studijas ar dar kur su užsidėtom emocijom ir be širdies.

Aš kaip žmogus esu tikrai keistas ir turbūt į gyvenimą žvelgiu kitaip nei visi. Nežinau kaip, bet aš išsiugdžiau savybę, kuri man vis pakiša koją visose gyvenimo srityse. Atrodo žiūri geras žmogus, bet tik ilgiau su juo pabendrauju aš noriu, kuo greičiau nuo jo dingti. Man neišeina draugauti su žmonėmis nes aš jais visiškai nepasitikiu. Atrodo susibendrauju ir jau sekančią dieną jo vengiu, nes man jis nepatinka, atrodo įtartinas ir tiesiog tada neišeina man juo pasitikėti.

Turiu draugę su kuria jau tikrai ne mažą laiką bendrauju ir būna dienų kai tiesiog aš ją ignoruoju. Noriu padaryti taip, kad ji mane užmirštų nes aš nežinau ar ja pasitikiu. Neseniai aš sužinojau, kad ji manimi besąlygiškai pasitiki, o aš nesugebu to net trumpam padaryti. Aš visiškai, kaip ta citata. Nuotraukose galima įžvelgti mano liūdnąją pusę, žinoma jei tik pasistengi, o gyvenime aš su kauke tik tai, kad turiu širdį. Bent jau kaip organą.

Norėjau pasakyti tai, kad pasaulyje mes visi apsimetinėjam ir vieninteliai kurie to nedaro yra vaikai. Jų protas, mąstymas yra kažkas tokio į ką mums, vyriasniems, reikėtų atsižvelgti. Jiems nėra nieko neįmanomo, o mes vadovaujamės logika. Tiesiog saugokit žmones, prie kurių esate savimi. Tokių mažai pasitaiko.

*Revoir encore*