Įstrigę kartu

11.

-Džeisonai!- iš visos gerklės sucypiau, kai tas šesėlis vis artinosi.

Aš paėjau didelį žingsnį atgal. To silueto ranka kaip guma išsitempė ir vis vingiavo tamsiomis koridoriaus grindimis, kai stagiai  pačiupo už kojos. Jis tempė mane iki pat laiptų, ir tada dingo, aš atsistojau ir nestipriai ranka atsirėmiau į turėklą, tačiau kažkas iš nugaros mane pastūmė ir aš nusiridenau laiptais. Kelis kartus į juos trenkiausi su galva, atsistojau ir ranka susiėmiau už pakaušio. Ant rankos ir kojų buvo šiek tiek nubrozdinimų. Apsižvalgiau aplink. Stovėjau svetainėje, visur buvo tamsu. Tačiau tas siluetas ir vėl grįžo, atrodė, kad jis pradėjo juoktis iš manęs.

-Užsičiaupk.- neiškentusi jo bjauraus juoko surėkiau.

Jis nurimo ir grėsmingai į mane žvelgė, tas padaras ir vėl pradėjo prie manęs artintis, aš iš visų jėgų kiek tik turėjau nušliaužiau į virtuvę, rankomis pasiremdama į stalą atsistojau ir iš stalčiaus pasiėmiau nedidelį peiliuką.

- Dink iš čia.- sušnypščiau.- Dink iš mano galvos!

Tai pasakius peiliu pjoviau vieną nedidelę liniją ant rankos ir pagaliau jis dingo. Visada pabaiga būna tokia pati, tai baigiasi tik man save sužeidžiant.

Pašokau iš vietos kai virtuvėj įsijungė šviesa.

- Nina? Po velnių ką tu čia darai?- sutrikęs paklausė Džeisonas.

- A-Aš nežinau.- laikydama kruviną peilį rankose tariau.

- Tau ir vėl paranoja...- išsigandęs tarė.- Greičiau einam iš čia, kol tėvai neatsibudo.

Jis paėmė mane ant rankų nuotakos stiliumi ir nunešė į kambarį. Džeisonas peilį išmetė, kad niekas jo nerastų, nors būtu buvę paprasčiau jį nuplauti ir padėti atgal į stalčiu. Brolis paguldė mane atgal į lovą ir aptvarstė ranką, viską sutvarkęs atsigulė šalia. Aš kaip transo būsenoj gulėjau ant nugaros ir žiūrėjau į lubas.

- Ka ir vėl matei?- giliai kvėpuodamas paklausė.

- Ten buvo siluetas.- atsisukau į Džeisoną.- Jis buvo blogas, tas padaras nustūmė mane nuo laiptų...- nelaikiusi ašarų tariau.

Kas su manim darosi? Kodėl turiu atrodyt kaip psichopatė? Kalbėti kaip suknistas vaikas, regėti tokias nesamones.

- Aš prižadu, mes nuvažiuosim pas daktarus, jie viską padarys, kad tai baigtųsi, prisiekiu.- paimdamas mano ranką tarė.

Gulėjau ir į nieką nekreipiau dėmesio, nei į brolio žodžius, tik kaip beprotė žiūrėjau į baltas lubas, tačiau net nepajaučiau kaip užmerkiau pavargusias akis.

- Tylėk!- sušnypščiau, kai išgirdau skambant žadintuvą.

Paėmiau jį į rankas ir mečiau į sieną, pagaliau tas įkyrus daiktas išsijungė. Bandžiau atsistoti, tačiau greitai suklupau, nes pradėjo beprotiškai skaudėti galvą. Ranka susiėmiau už pakaušio, kita ranka atsirėmiau į lovą ir išlėto atsistojau.

Nuėjusi į vonią uždegiau šviesą ir stipriai užmerkiau akis, nes jos dar buvo labai jautrios. Po truputį vis atsimerkiau ir prieš veidrodį pasiražiau, tačiau pajaučiau kažką ant rankos, kažką kas labai veržė. Ranka buvo sutvarstytą, o ant tvarščio matėsi persigėręs kraujas. Žinojau dėl ko tai, bet nėjau pas brolį, nes nenorėjau, kad kasnors esantis namuose išgirstų pokalbį apie tai. Nevalgiusi pusryčių išlėkiau į lauką ir atsisėdau į Džeisono mašina. Netrukus atėjo ir jis pats.

- Tai vyksta....ir vėl.

To be continued...