Įstrigę kartu

14.

- Ana, aš ne ta, kuri pamato ir iš karto įsimyli, tai tik simpatija. Žinau, kad tu to nesuprasi ir mintyse tik nusijuoksi, bet aš jaučiu kažokį ryši ir kai jį pamatau toks jausmas, kad tas ryšys vis stiprėja. Atrodo, kad mes jau senai pažįstami.

- Tau jis patinka.- keista bet neatrodė, kad dėl to ji būtų suirzusi, nors visai neseniai ji kaip motina uždraudė su juo bendrauti.

- Šiais laikais nedaug trūksta iki to, kad tau kas nors pradėtų patikti. Netgi menkiausias žvilgsnis gali priversti jausti simpatiją kitam žmogui.- šyptelėjau.

Ji šiek tiek pasimetė ir nieko neatsakiusi toliau valgė. Ir aš žinau kodėl.

- Akivaizdu, kad tau patinka jis.- žvilgsnį nukreipdama į Matą sėdintį prie kito staliuko tariau.

- Ką? Jis man net nepatinka...- pasimetė.

- Negi tu laikai mane kvaila.- nusijuokiau.- aš matau kaip tu į jį kas penkias sekundes žvilgčioji, kaip tu su juo sveikinies, pripažink tu dėl jo lydaisi.

Ana išraudo, ir rankomis susiėmė už veido tai bandydama paslėpti.

- Žinai iš tikrųjų tai net nežinojau, kad tau jis patinka, aš tik spėliojau.- nusijuokiau.- tu raudona kaip burokas ir tai tik įrodė, kad tau jis patinka, pasirodo buvau teisi.

- Nagi einam iš čia.- nusijuokė.

- Turbūt nenori, kad Matas išgirstų arba nenori, kad pamatytų tave tokią raudoną.- pasakiau laikydama juoką.

Ana tik nusivaipė, atsistojusi griebė mane už rankos ir išsitempė iš valgyklos. Ji palydėjo mane iki spintelės, nes buvau ten palikusi  matematikos knygas. Koridoriuje buvo labai daug žmonių, visi stūmdėsi, brovėsi, todėl buvo beveik neįmanoma atidaryti spintelės. Reikėjo laukti, kol visi išsiskirstys į kabinetus, tačiau įvyko kažkoks susitumdymas. Vienas vaikinas pastūmė kitą, jis atsitrenkė į mane ir aš su galva dėjau į spintelę. Kodėl kiekvieną dieną man turi nutikti kasnors gėdingo. Turbūt iš šono atrodžiau kaip kvaiša, bet ką aš galėjau padaryt jeigu mane pastūmė.

- Aš labai atsiprašau. Tikrai nenorėjau.

Kaip keista, kad jis netgi pradėjo atsiprašineti, galvojau, kad nieko nepastebėjęs nueis. Pasirodo dar yra vaikinų su sąžine.

- Viskas gerai.- ranka susiimdama už kaktos tariau.

- Aš tikrai labai atsiprašau.

- Dar kartą sakau, man viskas gerai.- susinervinusi tariau, nes pradėjo skaudėti ne tik kaktą, bet visą galvą.

- Ne neviskas gerai.- išgirdau Deno balsą už nugaros, jis buvo įsiutęs.

Visi nutilo ir nukreipė savo žvilgsnius į Deną. Jis agresyviai priėjo prie to vaikinuko, paėmė jį už kaklo ir prirėmė prie sienos. Už nieką...

To be continued...