Įstrigę kartu

17.

Kaip suprasti frazę " taigi čia mano Nina"?? Tai šiek tiek gąsdina, ar ne?

- Nina Alton? Kaip aš galėjau ją pamiršti?- sutrikęs kalbėjo direktorius.

Dabar dar šiurpiau, kas čia vyksta?

- Man reikia ją susigrąžinti, be jos man visi metai buvo labai sunkus ir pats tai žinai, galbūt kai aš būsiu su ja visos tos nesamonės pasibaigs...

Kokios dar nesamonės? Dabar man sukilo visas smalsumas, aš noriu viską sužinoti. Daugiau nieko neklausiusi grįžau į savo vietą. Mokytojos ir kitų žvilgsniai nulydėjo mane iki pat suolo.

- Nina, ar viskas gerai?- susirūpinusi paklausė.

-Man? Taip, viskas gerai.- atsakiau.

- Atrodai išbalusi, eik pas seselę.- paliepė.

Susirinkau daiktus ir išėjau iš kabineto. Net nesiruošiau eiti pas seselę, todėl nuėjau toliau nuo kabineto atsirėmiau į kažkieno spintelę ir išsitraukusi telefoną paskambinau Anai.

- Klausau?

- Vyksta keisti dalykai...

- Ar viskas gerai?

- Taip. Netyčia išgirdau Deno ir direktoriaus pokalbį. Jis sakė " čia mano Nina turiu ją susigrąžint" ar kažką panašaus. Labai keistai nuskambėjo, biški išgąsdino...

- Nina, aš tau sakau tu net nesiartink prie jo, aš tau draudžiu.- suriko.

- Man tik labai įdomu kodėl jis taip kalbėjo.

- Tik nebandyk vaidinti detektyve ir aiškintis ką tai reiškia.

- Aš žinau, kad tu jaudinies dėl manęs, bet turiu tai išsiaiškinti.

- Išsiaiškinti ką?- išgirdau balsą už nugaros ir tai buvo Deno.

- Nina, kas čia buvo?- Ana per telefoną paklausė.

- Ana, aš turiu eiti.- nesulaukusi atsakymo padėjau ragelį ir telefoną įsidėjau į kišenę.

Nurijau burnoje susidariusį gumulą ir lėtai į jį atsisukau.

- Tai ką bandysi išsiaiškinti?- ramiai paklausė.

- Ai...mmatematikos namų darbus.- sumelavau.

Jis nužvelgė mane įtariančiu žvilgsniu. Tikiuosi jis neišgirdo visko ką kalbėjau su Ana.

- O ką tu čia darai?- nukreipiau temą.

- Atėjau pasiimti knygų.- žiūrėdamas į akis tarė, aš šyptelėjau.- Bet negaliu atidaryti spintelės, nes tu į ją atsirėmus.

Abu nusijuokėm ir aš pasitraukiau.
Tuo metu mano galvoje virė daugybė klausimų. Nežinojau ką daryti ir kaip elgtis. Ar paklausti ką jis turėjo omeny, bet tada apkaltins mane šnipinėjimu, todėl pasirinkau visiškai netikusią temą.

- Klausyk, atleisk dėl vakar...- nežinau kodėl pradėjau atsiprašinėti gi jis mane pabučiavo, bet tiesiog nenorėjau, kad jis išeitų, nes jau ruošėsi tai padaryti.

- Dėl vakar?- vaidino kad nesuprato.- Ai... Tu dėl to...o aš visai nesigailiu.- šyptelėjo.

Jis staigiai man net nespėjus sureaguoti pabučiavo paparastai į lupas ir išėjo.

Suskambėjo skambutis ir koridoriuosi pasklido įkyrus šurmulys. Aš greitai nutypenau į istorijos kabinetą ir atsisėdau prie lango.

Mano ir Deno žvilgsniai susitiko, kai jis stovėjo tarpdurį ir ieškojo kur atsisėsti. Buvo likusios kelios laisvos vietos, tačiau jis pasirinko sedėti su manimi. Per pamoką aš stebėjau lentą ir nepajaučiau kaip net nežvilgtelėdama į sąsiuvinį pradėjau kažką rašyti. Mano ranka judėjo pati, atrodė, kad kažkas ją valdė.

- Nina, ką tu darai?- sutrikęs paklausė Denas.

Tada aš žvilgtelėjau į savo sąsiuvinį. Ant lapo krašto buvo prirašyta visokiausių hieroglifų, kurių neįmanoma įskaityti ir suprasti ką jie reiškia. Jis pamatęs sąsiuvinį sutriko dar labiau ir rankomis susiėmė už galvos.

- Tik nesakyk kad ir tu jį matai.- išsigandęs tarė.

- Matau ką?- nesuprasdama paklausiau.

- Tą juodą siluetą...

To be continued...