Never give up ✔

14-Aš sužlugdžiau viską pradedant nuo savo ateities

O  dabar svarbus dalykas, man reikia išvažiuoti ir aš neturėsiu interneto tai dalis bus,  na ilgiausias įmanomas laikas už penkių dienų spėju :D Kai grįšiu bandysiu kaip nors atsipirkti, tikiuosi neprarasiu skaitytojų :)

Išbėgau iš Aleksės namo ir moviau kuo greičiau namo. Jau buvo šiek tiek sutemę, o mano kojos pynėsi kaip ką žinau kas. Netrukus paslydau ant žolės ir išsitėškiau visu ilgiu, tiesiai ant veido.

Man atrodo mano kaukolė tiesiog lūžo. Neiškenčiau ir paleidau dūdas. Kumščiu pradėjau trankyti tą kvailą šaligatvį. Kodėl man? Kodėl būtent man taip nesiseka?

Turbūt atrodžiau kaip beprotė, verkiu iš skausmo širdyje ir dar jaučiamo ant veido. Lyja lietus, o aš trankausi į šonus. Didžiausia keistuolė.

Pasistengiau nusiraminti, o tada atsistojau, netrukus supratau, kad mano paltas raudonas ir iš nosies bėga kraujas. Ranka prisidengiau nosį ir ramiai parėjau namo.

Kraujas vis dar nenustojo bėgti, o man veidą tikrai skaudėjo. Spėju esu visa sutinusi.

-Mėja, tu čia?-Tėvas išlindo iš svetainės.

-Tai ne puškinas.-Atšoviau ir pavarčiau akis.-Einu į kam..-Nebaigiau sakinio, kai tėvas nusitempė mane į svetainę ir pasodino ant sofos.-Kas per?

Jis nuėjo kažkur ir netrukus grįžo su vaistinėle.

-Kas nutiko?-Rimtai paklausė ir pradėjo man valyti veidą, suinkščiau kai pradėjo perštėti odą.

-Nieko, paslydau.-Nuleidau akis.

-Tu bent savo veidą matei? Kas taip baisiai paslysta?-Jis paklausė.

-Tik truputį, nusibrozdinau. Nekibk.-Urgztelėjau, tėvas pasiėmė kažkokį valiklį ir toliau šveitė mano veidą.

-Tavo lūpos mėlynos, veidas ištinęs, o vienas žandas tikrai stipriai nubrozdintas.. Ar tu tikrai tik paslydai?-Jis paklausė.

-Na taip. Ko man meluot?-Atrėžiau. Jis pabaigė valyti mano veidą ir dar kažkokiu tepalu jį patepė.

-Vakare, ateik vėl patepsiu.-Atsiduso. Jo veidas išliko surauktas. Matėsi ne per geriausios nuotaikos.-Be to bėk greičiau apsirenk šilčiau, kad nesusirgtum, o aš padidinsiu šildymą.-Pridūrė dėdamas vaistus į vaistinėlę. Aš atsistojau ir nulėkiau į savo kambarį.

/Zack/

-Koks tu šiandien piktas..-Mama leptelėjo mums visiems sėdint prie stalo. Niekaip nenustojau galvoti apie Mėją, nesuprantu kodėl ji leido save taip žeminti. Ką ta Aleksė jei tokio pasakė, kad ji taip pakluso? Norėjau išbarti Aleksę užtai, bet nenoriu nei pyktis su jos tėvu nei nemanau, kad Mėja to nori. Aš jai nereikalingas. Iš jos kalbos tai eina puikai suprasti. Ji atsisakė manęs.

Be to mano mama vis dar buvo jautri ir biški pastambėjusi, tėvas sakė, kad ji dar daugiau depresuoja ir dar daugiau valgo. Jis sunerimęs. Bet dabar ji gan geros nuotaikos.

-Viskas gerai, ačiū nenoriu valgyti. Važiuosiu namo.-Mama atsiduso, bet linktelėjo.

Dabar dažniau atvažiuoju čia, todėl ji nekimba ir nepyksta.

-Gerai, Zack. Tik atsargiai, lauke slidu.-Jos žvilgsnis sustojo ties maistu lėkštėje. Aš linktelėjau ir apsimovęs striukę išėjau iš namų.

Nuotaika sugadinta visai dienai. Rankose pavarčiau mašinos raktelius. Atrodo turi visko ko nori, bet vis tiek negana.

Niekada nesvajojau turėti tokią mašiną, motociklų verslą, daug pinigų. Galiu gauti tai ko noriu.

Visada maniau, kad būsiu gatvės berniūkštis, galėsiu kada norėjęs elgtis kaip noriu, dingti kelioms savaitėms ir niekas manęs neieškotų visi sakytų 'taigi čia Zack, atsibos ir grįš' O dabar turiu būti atsakingas, visada atrodyti nepriekaištingai, kartais be galo atsibosta tie kostiumai, bet laimei išmokau juos suderinti ir su kasdieniškesne apranga.