Purvinas Žaidimas

28 skyrius

Anna Clark:

Sėdėjau kambaryje pasiruošusi eiti susitikti su Zayn. Tačiau labai abejojau tuo. Atsistojau ir pradėjau leistis laiptais žemyn, atsiradus prie durų man kelia pastojo mama.

- Tikiuosi nesu tuo vaikinu ruošiesi susitikti kuris neseniai paliko savo namus.- padarė piktą žvilgsnį ji.

- Ne, aš šiandien einu dirbti.- šyptelėjau.

<...>

Įėjus į kavinę išvydau sėdinti Zayn. Atsidusau ir nuėjau iki stalo prie kurio jis sėdėjo. Nedrąsiai atsisėdau ir pažvelgiau į vaikiną, kuris atrodė gana rimtas.

- Tai apie ką norėjai pasikalbėti?- suklusau ir sukryžiavau rankas ties krūtinę.

- Apie tai kas tarp mūsų vyksta.- jis tarė.

- Tarp mūsų nieko nevyksta.- susijuokiau.

- Anna.- kreipėsi jis.

- Taip?- surimtėjau.

- Ar tu jauti tai?- sukluso ir savo ranką suėmė manąją.

Mano gerkle labai sunkiai nuslydo seilės. Užsimerkiau ir įkvėpiau orą.

- Jaučiu ką?- sužiurau į jį nekaltu žvilgsniu.

- Su tavimi kalbėtis beprasmiška.- pavartė akis.

- Nejaugi? Tai ne tu mane matei šiandien nuogą.- ištraukiau savo ranką iš jo delno.

- Tai viskas dėl to?- jis susiraukė antakius.

- Iš dalies. Aš tikrai nenorėjau pamatyti tavęs visiškai nuogo.- tariau ir susiraukiau.

- Na man tave pamatyti nuogą nebūtų problema.- jis nusišypsojo.

- Tu kaip visada moki viską sugadinti.- pavarčiau akis.

- Gal einam pasivaikščioti? Vis tiek nieko nežadi užsisakyti.- pasiūlė Zayn.

- Na, kad jau taip sakai.- tariau ir atsistojau.

Tą patį padarė ir jis. Mes netrukus palikome kavinę ir ėjome link parko.

- Tu juk nelaikai viso šito reikalo pasimatymu?- susiraukiau.

- Ne, o tu?- jis sužiuro į mane.

- Ne.- greit atsakiau.

- Gali pasakyti ką tu su manimi darai?- sukluso jis kai mes sekundei stabtelėjome.

- Nežinau...- numykiau.

Išsigandau kai jo ranka prilietė mano veidą, o tada patraukė plaukų sruogą. Visai kaip per romantinius filmus... Bet Zayn tikrai ne romantikas.

- Aš rimtai, Anna.- jis žiūrėjo tiesiai man į akis.

Tai mane privertė rimtai išsigąsti net nežinau kodėl.

- Kodėl tu staiga su manimi elgiesi taip gražiai?- suklusau.

- Nežinau, atrodo jog tu moki keisti viską net mano gyvenime.- jis tarė ir tada dėjo žingsnį arčiau manęs.

- Čia jum ne ta akimirka kai ketini mane pabučiuoti?- suklusau ir sunerimusiu žvilgsniu žiūrėjau į Zayn.

- Gal.- jis nusijuokė ir jo veidas priartėjo prie manojo.

- Aš turiu vaikiną.- sušnabždėjau.

- Kažkodėl tu dabar ne su juo.- tarė jis ir prikando lūpą.

- Aš negaliu, aš ne tokia.- pavarčiau akis ir atsitraukiau.

- Tai kokia?- jo antakiai pakilo.

- Ta kuri yra gera mergaitė ir niekada nesielgia blogai.- tariau ir atsidusau.

- Tai tu manai, kad tavo gyvenime aš esu kažkas blogo?- jis prisimerkė.

- Taip...- numykiau ir nuleidau akis.

- Ei, jei tau reikia, kad aš dingčiau galiu lengvai tai padaryti.- tarė jis.

- Ne, man nereikia, kad tu dingtum.- tariau ir užsimerkiau.

- Tai ko tau po galais reikia, Anna?- jis susierzinęs sukluso.

- Aš nežinau...- atsidusau ir priėjau arčiau jo.

Savo ranka priliečiau jo veidą ir sužiurau tiesiai jam į akis.

- Aš tikrai nežinau, aš... susipainiojusi.- tariau.

Netrukus jo veidas pradėjo artėti link manojo. Išsigandusi užsimerkiau ir netrukus pajutau jo putlias lūpas ant manųjų. Staiga pajutau kaip mano skrandyje pradeda lakstyti gana seniai užmigę drugeliai.

Jo liežuvis perbraukia per mano apatinę lūpą taip prašydamas įėjimo, kurį aš suteikiau. Mano rankos apsiveja jo kaklą, o jo rankos mano liemenį. Na ir tada viską sugadinu aš, atsitraukiu ir susiėmusi už galvos.

- Ne, mes negalime.- tariau ir atsidusau.

- Kodėl?- jo antakiai.

- Aš ir tu... tai lyg tikra katastrofa.- užsimerkiau.

- Gali nurimti, bet jai tu man jauti kažką... Tai prašau netylėk.- suėmė mano ranką.

- Ar jaučiu ką nors? Rimtai? Aš tiesiog einu iš proto kaip suknistai noriu tavęs.- gana garsiai išsiliejau.

- Tai kodėl bėgi nuo manęs?- sukluso jis.

- Nes mes negalime būti kartu.- tariau ir nuleidau akis.

- Tai padarykime, kad niekas nežinotu.- tarė jis. Tai gali būti nebuvimas kartu, o kažkas kito.- kalbėjo jis.

- Aš nežinau.- atsidusau.

- Tiesiog sutik.- prašė jis.

- Aš...

- Prašau, Anna.- pertraukė mane.

- Gerai...- numykiau.

Ir nežinau kodėl, bet mane užgriaužė sąžinė.

<...>

Vos tik grįžau namo mane užsipuolė mama, savo pykčio priepuoliais.

- Kur tu tiek ilgai buvai?- jos veide atsirado panika.

- Nusiramink, aš namie jau.- atsidusau.

- Tu pamiršai, kad mes turėjome tau nupirkti suknia?- sukluso ji.

- Atleisk mama, aš visai nesu nusiteikusi švęsti savo gimtadienį.- atsidusau ir nusiaviau batus.

- Tačiau jis jau rytoj ir jau yra sukviesi svečiai.- paaiškino mama.

- Žinoma, kad į mano norus čia neatsižvelgiama.- vėl atsidusau ir tingiai užlipau laiptais.

Atsidūrus savo kambaryje, uždariau duris. Ant lovos išvydau puošnia suknelę, kuri tikriausiai buvo mano gimtadienio pokyliui. Menkai šyptelėjau ir pakabinau suknia į spintą.

Atsiguliau į lovą ir žvelgiau į lubas, tarsi jose matydama prasmę. Nors taip nebuvo. Mano gyvenimas suknistai komplikuotas ir nežinau kaip tai ištaisyti...