Twisted

Pirmas Skyrius

Kam: agrineris@latimes.com
Nuo: Merės Smit

Arnoldas Grineris stipriai užmerkė mažas, žvairokas akutes, uždėjo ranką ant beveik nuplikusios makaulės ir stipriai ją paglostė. Dieve, padėk man,- galvojo jis. - Gyvenimas per trumpas tokiam mėšlui. Nebegaliu. Tikrai nebegaliu tverti tos Merė Smit istorijos.

Los Angeles Times laikraščio redakcijos žinių skyrius gaudė, lyg tai būtų dar vienas įprastas rytas: skambėjo telefonai; į kambarį įeidavo ir imdavo žingsniuoti žmonės, tartum jie būtų uždarų patalpų lenktynių ėjikai; kažkas netoliese pompastiškai postringavo apie naująją televizijos rudens programą - tarsi šiais laikais kažkam rūpėtų televizijos programos.

Kaip galėjo Grineris, sėdėdamas prie nuosavo stalo nuosavame kabinete, jaustis pažeidžiamas? Bet jis taip jautėsi.

Ksanaksas, kurį jis pradėjo ryti prieš savaitę, kai atėjo pirmas Merės Smit elektroninis laiškas, nesulaikė panikos dūrio, kuris pervėrė ji kaip adata, naudojama stuburo punkcija.

Panika - bet kartu ir liguistas smalsumas.
Gal jis tik „eilinis” pramoginių straipsnių autorius, bet Arnoldas Grineris, perskaitęs pirmąjį laišką, jau regėjo grandiozinį straipsnį. Tai bus tikra bomba, kurį ištisas savaites nenueis nuo pirmųjų puslapių. Kažkoks turtingas ir garsus žmogus buvo nužudytas Los Andžele. Jam netgi nereikėjo skaityti elektroninio laiško. „Merė Smit” jau įrodė, kad yra tikrai ligota moteriškė, kuri laikosi savo žodžio.

Dabar jo smegenis atakavo tik vienas klausimas - kas buvo nužudytas ši kartą? Ir ką jis, Grineris, velniai griebtų, daro šioje baisioje sumaištyje?

Kodėl iš visų žmonių pasirinktas kaip tik aš? Juk turėtų tam būti kokia nors priežastis, jeigu ją žinočiau, turbūt tikrai susijaudinčiau, ar ne?

Tada jis virpančia ranką surinko 911 numerį, o kita ranka spustelėjęs atidarė elektroninį laišką. Dieve, padėk, kad tai nebūtų mano pažįstamas. Tik ne patinkantis man žmogus.

Ir jis pradėjo skaityti, nors jo vidinis balsas sakė, kad to daryti nereikia. Bet jis tikrai negalėjo susiturėti. O Dieve, Antonija Šifman! Vargšė Antonija. O ne, kodėl ji? Juk Antonija buvo geras žmogus, o tokių juk nėra daug.

Kam: Antonijai Šifman
Manau, šį laišką galite pavadinti antifanės laiškų, nors kadaise buvau fane.
Šiaip ar taip, pusė penkių ryto yra siaubingai ankstyvas laiškas, kad trijų Akademijos apdovanojimų laureatė ir keturių vaikų motina išeitų iš namų, palikusi savo vaikus, kaip jūs manote? Spėju, kad tai kaina, kurią mokame už tai, kuo esame. Ar bent vieną iš kainų.
Tą rytą ten buvau, kad parodyčiau jums dar vieną šlovės ir sėkmės nuopolio Beverli Hilse.
Buvo tamsu - nors į akį durk, kai atvažiavo vairuotojas, tyrėjas tave nuvežti į „Filmavimo aikštelę”. Už šią auką tavo gerbėjai nebus dėkingi.
Įėjau pro pradinius vartus paskui mašiną ir mūsiškiai ją įvažiavimo keliuku.
Staiga pajutau, kad tavo vairuotojas turi mirti, jeigu noriu pasiekti tave, bet vis dėl to užmušti ji nebuvo malonu. Buvau dėl to labai susinervinusi - virpejau kaip jaunas modelis siaučiant audrai.
Ginklas mano rankoje tiesiog šokinėjo, kai beldžiasi į vairuotojo langą. Laikiau ji paslėpusi už nugaros, kai pasakiau jam, kad tu po kelių minučių nusileisi.
- Jokių problemų, - atsakė jis.
Žinai ką? Jis net nepažvelgė į mane. O kodėl turėtų? Juk tu esi žvaigždžių žvaigždė, kaip skaičiau, gaunanti po penkiolika milijonų už filmą. O aš, jo nuomone, tik apgailėtiną tarnaitė.
Jaučiausi, tarsi vaidinčiau nedidelį vaidmenį viename iš tavo filmų, tačiau, patikėk, planavau šią sceną pavogti.
Žinojau kad netrukus turėsiu padaryti kažką dramatišką. Vairuotojui darėsi smalsumas, kodėl aš ten vis dar stoviu. Nežinau, ar būčiau išdrįsi tai padaryti, jeigu jis tikrai būtų į mane pažvelgęs. Bet kai jis pažiūrėjo - tada viskas ir nutiko.
Prikišau ginkla jam prie veido ir nuspaudžiau gaiduką. Po sekundės jis sėdėjo negyvas - tiesiog nušautas. Dabar galėjau daryti ką noriu.
Taigi apejau mašiną iš keleivio pusės, įlipau vidun ir laukiau tavęs. Graži, tikrai graži mašiną. Tokia ištaiginga ir patogi: odos apmušalai, švelni šviesa, baras ir mažas šaldytuvas, kimšte prikimštas tavo mėgstamų skanėstų. Šokoladiniai Twix, Antinija? Gėda, kokia gėda.
Tam tikru atžvilgiu blogai, kad tu iš namo išejai taip greitai. Man patiko sėdėti tavo limuzine. Ramybėje, prabangoje. Per tas kelias minutes supratau, kodėl troškau tapti tuo, kuo esi. Ar bent kuo buvai.
Akimirka stabtelėjai lauke prie mašinos, po to atidarei dureles. Nepasiruošusi, be makiažo, bandanti atgauti kvapą. Per užtamsintus langus negalėjau matyti nei manęs, nei negyvo vairuotojo. Bet aš galėjau žiūrėti į tave. Ir tai tęsėsi visą savaitę, Antonija. Aš nuolatos sukiojausi aplinkui, bet tu niekada manęs nepastebėjai.
Kokia nepaprastą man buvo ši akimirka! Aš - tavo mašinos viduje. Tu - lauke, apsirengusi tvido švarkelį, su kuriuo atrodo labai panaši į airę - tokia žemišką.
Kai tu įlipai, aš akimirksniu užrakinti duris ir nuleidau pertvarą. Kai išvydusi mane, tavo veide pasirodė nuostabą. Tokia išraiška tavo jau mačiusi esu filmuose.
Tikriausiai net neįtarei, kad lygiai taip pat kaip ir tu. Mano visas kūnas virpėjo. Štai todėl ir nušoviau tave dar prieš tai, kol nėra viena iš mūsų nieko nepasakė.
Akimirka prabėgo per daug greitai, bet aš ir buvau tai numačius. Tam buvau pasiruošusi peilį. Tikiuosi, tavęs ne suras tavo vaikai. Jiems tereikia žinoti, kad mamytė išėjo ir niekada nebegrįš.
Vargšai vaikai, man tikrai jų labai gaila. Liko be savo mamytės, ar kas gali būti liūdniau?
Žinau, kad gali - bet tai mano paslaptis, ir niekas jos nesužinos.

_____________________________

Štai nauja istoriją manau ji bus idomesnė.. Bus ilgesnės dalis ir gal net keli sezonai. Bent jau palnuoju taip, dėl Anos istorijos dar nežinau ar ją rašysiu, nes ji man dabar atrodo labai banaloka.
Jai patiko šita isto nors kaškiek virš ir labai laukiu nuomonių :))))

Ps. Sorry už klaidas :/