Įstrigę kartu

27.

- Nežaisk su manim. Sakyk kur ji?- paimdamas rankomis jį už apykaklės grėsmingai sušaukiau.

- Aš tikrai bandžiau juos perkalbėti, bet jie manęs neklausė.- primerktomis akimis kalbėjo.- jie tiesiog paėmė ją ir išsivežė...

- Kur?!- surėkiau.

- Į beprot...

Jam nespėjus pabaigti sakinio paleidau jį ir greitu žingsniu nuėjau iki mašinos. Atsisėdęs užtrenkiau duris ir išvažiavau iš kiemo.Žinau kur Nina. Ji šiurpios išvaizdos pastate, kuriam ir man teko kelis kartus apsigyventi, ji psichiatrinėj...

~ Nina ~

Girdėjau batų kaukšėjimą vis artėjantį link manęs. Žingsniai vis greitėjo, kol galiausiai virto bėgimu.

- Štai ji! Gaudykit ją!

Pakėlusi galvą pamačiau link manęs bėgančius baltais chalatais apsirengusius vyrus.

- Uždėkit jai tramdomuosius marškinius!- sušuko daktaras, kuris prieš tai buvo mano palatoje.- ji bandė pabėgti ir už tai bus baudžiama.

Jie pribėgę prie manęs sugriebė abi rankas.

- Ką jūs darot? Aš net nesipriešinu!- surėkiau.

Su tokiu šiurkščiu elgesiu ir grąsinimais jie mane kaip reikiant išgąsdino, todėl ėmiau muistytis, bandžiau atlaisvinti rankas, tačiau jie buvo stipresni.

Išlaisvinus vieną ranką, pasinaudojau proga ir iš visų jėgų su nagais drėskiau vienam iš darbuotojų. Drėskiau tikrai stipriai, taip kad net jaučiau mėsą už panagių.

Atbėgęs dar vienas darbuotojas suėmė mano kojas, rėkiau, verkiau ir prašiau, kad jie mane paleistų, tačiau tai buvo beviltiška.

- Uždarykit ją į vienutę ir parodykit kas būna už taisyklių laužymą.- tarė su piktdžiugiška šypsena.

Nutempę mane į palatą su mikštomis, baltomis sienomis, užvilko tramdomuosius marškinius. Apsisukę norėjo išeiti, bet vienas atsisuko taip lyg būtų staigiai kažką prisiminęs. Grėsmingai priėjęs trenkė iš rankos per veidą. Aš suklupau ant žemės ir pakėliau akis į jį.

- Dar kartą sulaužyk taisykles ir tau nebepadės nei tėvelis, nei mamytė.- piktai surėkė.

Aš sedėjau ant žemės šoko būsenoj, visi iš pirmo žvilgsnio atrodė tokie malonūs, paslaugūs. Gerai sakoma, nepręsk apie knygą iš jos viršelio.

Sienos kamputyje pamačiau pritvirtintą nedidelę kamerą.

- Nina, čia aš, tavo tėtis.- išgirdau neaiškų balsą, lyg per mikrofoną. Kaip supratau jis mane stebėjo per kamerą. Reiškias jis matė kaip man trenkė ir grąsino, bet kodėl manęs neužstojo?

- Ir ką dabar man darysi, tėti, ištrauksi nagus už tai kad gyniausi, taip kaip vargšei merginai išrovei dantis?- tariau su pasišlykštėjimu.

- Ką tu čia kalbi?- po trumpos tylos paklausė.- Tu čia saugi, Nina, mes tave išgydysim, ir vėl viskas bus kaip ir buvę.- kalbėjo su viltimi balse.

- Aš niekuom nesergu! Manęs nereikia gydyti!- rėkiau.

- Neneik to, pati pukiai žinai kokia tavo būklė ir kad tau reikia pagalbos...

Sukryžiavusi kojas sedėjau ant žemės ir tylėjau.

- Netoli manęs yra tavo mama, ji viską girdi, gal nori mamai kąnors pasakyti. Ji tavęs pasiilgo.- iš balso tono supratau, jog jis šypsosi...nuoširdžiai...

Nukreipiau piktą žvilgsnį į kamerą, tokį žvilgsnį, kokį ji prisimins visą likusį gyvenimą.

- Taip, norėčiau tau kai ką pasakyti. Mama, iš visos širdies sakau AŠ - TAVĘS - NEKENČIU.

To be continued...