Iš Marianos užrašų. Nauja pradžia

1 skyrius

*Klarė*

-Vaikinai tyliau, ji bunda. – Išgirdau tylų malonų merginos balsą.

-Žiūrėkit! Žaizda beveik užgijo! – Suriko kita mergina.

-Dar viena. Tylėt, ji bus sutrikus. Negalime jos gąsdinti. – Po truputį pabandžiau pakelti akių vokus, bet svoris buvo nepakeliamas. Pabandžiau dar. Jau geriau. Nagi kelk! Pavyko. Akys po truputį atsimerkė ir man į akis šovė pliūpsnis ryškios šviesos. Apsidairiau. Aplink mane buvo susirinkę daugybę žmonių. Ant grindų žaidė keli vaikai, o kampe šnabždėjosi kiek vyresnės mergaitės.

-Aaa! – Surikau. Ant manęs užšoko didelis pūkuotas padaras. Aplinkiniai sužiuro į mane ir pradėjo juoktis.

-Nebijok, tai Bertis. Mūsų klano merlikas. Beje sveika atvykusi. – Nusišypsojo man raudonplaukė mergina.

-Hmm... Labas. O kas tas merlikas? – paklausiau, o aplinkiniai pradėjo kikenti.

-Merlikai, tai Švyturio klanų simbolis. Šie padarėliai paprastai labai mieli. Jie greit įsimena savo draugus ir priešus, todėl gali būti labai ištikimi ir labai žiaurūs. Nors jie atrodo nepavojingi, jų, kaip visų sektorių klanų pradininkė yra tamsa. Jei merlikas supyksta, jo įniršis gali pasibaigti nelaime, bet mūsų klanui tai negresia. Jis mus pažįsta geriau, nei save patį.

-O kas tie klanai ir sektoriai? Ir iš vis, kur aš esu? Noriu tuojau pat grįžti namo!

-Taip, tu daug ko nežinai. Tu išbalusi. Manau norėsi užkąsti. Aleksas tau atneš drabužius, o prie vakarienės stalo tau viską papasakosim.

-Vakarienės? O kaip mano mama ir Maksas?

-Tu čia išbuvai visą dieną. O dėl mamos ir Makso nesijaudink. Per šią savaitę tu būsi ištrinta iš žmonių pasaulio sąrašo.

-Žmonių pasaulio? Kaip suprast? Noriu namo. Noriu pas mamą... – maža mergaitė ėmiau inkšti.

-Jei nepasiskubinsi, mėlynakis arkliakurmis tuoj atvės. O jų čia atveža labai retai. – Baigė raudonplaukė ir nuėjo. Tada prie manęs atslinko liesas vaikinas.

-Sveika atvykusi. Aš Aleksas. Šio klano narys. Su Ele jau susipažinai. Ji čia vyriausia, todėl yra atsakinga už naujokus. O aš jai padedu, todėl greičiau vilkis drabužius ir keliaukim į svetainę, nes aš ne ką mažiau už tave noriu valgyt. – Nusijuokė Aleksas ir padavė man netikros odos drabužius. Odinės kelnės ir palaidinė tiko puikiai, nors švarkelis buvo kiek siaurokas. Juodi sportbačiai irgi buvo kaip tik. Pažvelgiau į veidrodį ir pabandžiau nusišypsoti. Nesijaudink, tai tik sapnas. Tariau sau. Tuoj pabusi ir viskas vėl bus kaip po senovėj. Tada dar kartą, tik jau nuoširdžiau, nusišypsojau, pasileidau plaukus ir nusekiau paskui Aleksą.