Everything

1.28

      -Nes žinau, kad ji yra vienintelis žmogus, kuris gali tau padėti grįžti į normalų gyvenimą.-atsakė Joshua.

     -Ką tu čia nusišneki?-paklausė Jess.

     -Aš nenusišneku, Jess, ji gali tau padėti.-toliau bandė įtikinti ją.

     -Ir ką tu nori, kad aš padaryčiau, duočiau jai pinigų?-pašaipiai paklausiau.

     -Tu gali sumokėti už Jess gydymą bei padėti pasikalbėdama ir neatsukdama nugaros.-toliau tęsė Joshua.

     -Manai duosiu pinigų tam, kad ji mane apgautų ir už mano duotus pinigus nusipirktų narkotikų ir smagintųsi?-nusijuokiau. -Nesu kvaila ir nesiruošiu švaistyti pinigų žmonėms kurie nėra verti to.

     -Baik, ji juk ir taip neviltį dėl visko.-vėl bandė įtikinti.

     -Narkomanai yra beviltiški žmonės visose situacijose ir iš vis abejoju ar ji nori gydytis, Josh.-papurčiau galvą. -Nesiruošiu klausyti šitų kvailų vaikų kalbų, todėl einu palaukti tavęs automobilyje, o tu stenkis greičiau.-jau norėjau išeiti.

     -Norėjau gydytis kai dar buvau laiminga su Josh, tačiau kai sužinojau, kad jis su tavim vėl grįžau prie viso šito mėšlo. Neturiu tikslo dėl kurio galėčiau mesti visa tai ir gyventi normalų gyvenimą, nes dabar Josh yra tavo.-paaiškino pagaliau prabilusi.

     -Mūsų niekas nesieja, bet geriau paklausk ar pats Joshua nori, kad kas nors tarp jūsų vyktų. Jis man yra svarbus, o tu vedi jį iš kelio, todėl esu prieš ką nors kas susiję su tavimi, turėtum tai suprasti.-atsakiau.

     -Aš vedu Josh iš kelio?-nusijiokė. -Jis pats pasirenka ko jis nori ir kas jam atrodo geriausia.

     -Kodėl tu amžinai tyli?-vos ne sušukau.

     -Nes nenoriu tavęs pogalais prarasti.-sušuko. -Esu pasimetęs tarp to, kad noriu išeiti iš tų namų, nes ten yra Finn, bet tuo pačiu nenoriu palikti tavęs.

     -Ką tu dabar šneki? Niekada manęs neprarasi.-pasakiau.

     -Vieną kartą jau padariau klaidą ir praradau, bet dabar esu pasiryžęs daryti bet ką ir man nesvarbu ar aš būsiu su tavimi ar bus kas nors kitas man svarbu, kad žinosiu, jog esi saugi ir laiminga.-suėmė mano ranką priėjęs arčiau Joshua.

     -Koks skirtumas, Joshua, aš nesiruošiu tavęs palikti nors jeigu tu ir man lieptum. Mes turim dar apie daug ką pakalbėti.-atsidusau.

     -Kas negerai?-paklausė.

     -Tiesiog baik kalbėti su Jess, o aš lauksiu tavęs automobilyje.-atsakiau ir išėjau iš to kraupaus namo.

   Noriu Joshua paklausti kodėl tą vakarą jis liepė man pasislėpti nuo jo ir pasikeisti telefono numerį bei visą kitą, kad tik jis manęs nerastų. Tik dabar supratau, kad tada kažkas tikrai buvo negerai ir aš noriu sužinoti kas. 

   Nežinau kodėl, bet man sukilo prisiminimai nuo vaikystės ir iki dabar. Niekada nemaniau, kad toks artimas žmogus kaip mama galėtų taip pasielgti su manimi bei Cristian, o galiausiai juo naudotis, kad tik prieiti arčiau manęs ir žinoti visus žingsnius. Jeigu kas nors anksčiau man būtų pasakęs, kad Cristian galėtų taip pasielgti palaikyčiau tą žmogų kvailiu ir iš jo nusijuokusi. Kodėl laikas ir atstumas pakeičia žmones neatpažįstamai? (Kalbės prancūziškai)

     -Elaine.-išgirdusi Joshua balsą net krūptelėjau ir atsisukau į jį.

     -Taip?-paklausiau.

     -Prašau tavęs padėk Jess susitvarkyti gyvenimą ir vėl būti normaliai. Nejau aš tiek daug tavęs prašau?-atsiduso.

     -Kodėl? Kodėl turėčiau jai padėti? Pasakyk priežastį ir aš sutiksiu jai padėti. Atsakyk į visus man rūpimus klausimus tiesą, vien tik tiesą ir aš jai padėsiu.-pasakiau.

     -Kokie tie klausimai?-iškart ėjo prie reikalo.

     -Turime nuvažiuoti į vieną vietą ir tuomet aš juos atskleisiu.-pasakiau ir užvedžiau automobilio variklį.

     *Prie jūros*

     -Taigi, Joshua. Kodėl tą vakarą paprašei, kad tave pamirščiau? Kokia tai buvo priežastis?-paklausiau pirmojo klausimo.

     -Supratau, kad visą tą laiką elgiausi kaip tikras savanaudis prieš savo brolį, prieš tave, nes jūs turėjot susituokti, o aš tiesiog įsikišau tarp jūsų ir sugadinau. Mane tiesiog graužė sąžinė dėl to, kad aš taip elgiuosi su visa savo šeima ir kas būtų jei jie sužinotų apie visą tą romaną, todėl nenorėdamas vėl visko sugadinti paskambinau tau ir liepiau tai padaryti. Nenorėjau gadinti tau gyvenimo.-atsiduso.

     -Manai būtum sugadinęs mano bei kitų gyvenimą?-nusijuokiau. -Tu bijojai prisipažinti ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, bet žinai, kad jausmams neįsakysi.

     -Taip žinau, bet nieko negalėjau padaryti su tomis mintimis, jos tiesiog lindo į galvą ir viskas. Dabar tikrai dėl to gailiuosi, nes prisidėjau prie viso šio tavo pasikeitimo.-lyg ir atsiprašė. Šiuo metu negalėjau suprasti jo balso intonacijos.

     -Taip tu prisidėjai prie to, bet ne tiek kiek kiti žmonės. Jie mane tiesiog skaudino, todėl nusprendžiau įrodyti jiems kokia galiu būti stipri ir nepažeidžiama.-pripažinau. -Bet dabar ne apie tai. Kodėl taip šaltai bendravai su savo motina?

     -Ji su manimi elgėsi šlykščiai ir nurodinėjo, laikė mane vos ne savo vergu, o Finn buvo jo numylėtinis ir gerasis sūnus, todėl pradėjau daryti blogus dalykus jai keršydamas ir taip toliau. Norėjau prieš ją atrodyti nepriklausomas.-atsakė.

     -Tavo motina yra labai pastabi moteris, ar ji pastebėjo, kad tu pasikeitei ar ką nors panašaus?-vėl paklausiau.

     -Taip, ji pastebėjo, kad aš daugiau laiko praleidžiu namuose ir dažniau pasisveikinu su ja rytais, nes anksčiau to nedarydavau ir mes turėjome rimtą pokalbį apie visa tai kas vyksta. Labiausiai ji mano pasikeitimą pastebėjo po to kai tu su Finn išvykai, nes aš žinojau, jog tu pabėgsi nuo jo ir mes galbūt sukursime savus gyvenimus, daugiau nebepasimatysime. Visas dienas vaikščiojau paniuręs, o kartais net naktimis verkdavau ir tuomet ryte net nesidrovėdamas vaikščiodavau su paraudusiomis akimis. Kažkada net buvau apsiverkęs prie pusryčių stalo ir tada mes su mama pakalbėjome, ji klausinėjo kas nutiko ir bandė apsimesti gera motina.-pasakojo.

     -Taigi tu kentėjai.-lyg sau pasakiau. -Ką būtent ji tada tau sakė?

     *Prisiminimas iš Joshua pusės*

   Aš, mama ir tėtis sėdėjome prie pusryčių stalo ir pusryčiavome. Priešais mane stovėjo tuščia kėdė, kurioje anksčiau sėdėjo Elaine, tačiau dabar niekada nebesėdės. Mano akyse susikaupė ašaros vos prisiminus, kad jos čia nėra ir abejoju ar dar iš vis kada nors ją išvysiu. Ašaros pradėjo riedėti mano skruostais, o mama kaip tik tu metu į mane žiūrėjo ir tai pastebėjo.

     -Joshua, manau turime pasikalbėti.-mama pažvelgė į mane, o tėtis atsistojęs nuo stalo nuėjo. -Kas pastaruoju metu dedasi?

     -Nieko, viskas gerai.-stengiausi šyptelėti.

     -Tavo akys paraudusios nuo verkimo, naktį girdžiu kaip verki, o kartais sapnuoji košmarus, bet dabar kai apsiverkei prie stalo galiu matyti, kad kažkas tikrai labai negerai. Gali man papasakoti kas nutiko.-kalbėjo mama.

     -Neturiu ką tau pasakyti.-patrūkčiojau pečiais. -Tai tiesiog silpnumo akimirka ir tiek.

     -Tai jau ne pirmas kartas, todėl turi kalbėtis su manimi ir išsakyti viską ką jauti ir kas dedasi tavo galvoje bei širdyje.-toliau tęsė.

     -Dabar bandai apsimesti gera motina. Kur buvai anksčiau?-sušukau. -Taip, man nėra gerai, tačiau kam tai rūpi? Niekam, būtent, kad niekam, todėl baik apsimetinėti. Vienintelio žmogaus kuris galėtų man padėti nebėra ir aš jo daugiau niekada nepamatysiu ir nesutiksiu.-vėl pratrūkau ir šį kartą motina mane apkabino.

     *Prisiminimo pabaiga*

   Vėl dalis po ilgo laiko, bet tikrai esu užsiėmusi, todėl neturiu laiko prisėsti ir ką nors parašyti, bet kelias dienas atrasdavau laisvą minutę ir štai kas gavosi. Ačiū, kad skaitot ir tikiuosi sulaukti kuo daugiau skaitytojų bei vote ir nuomonių, nes tai man labai svarbu.