Never say never - Lietuviška fanfiction.

36 DALIS

-          Tikrai?- jis vėl paklausė ir man nespėjus nieko atsakyti, Harry mane pabučiavo.  Jo bučiniai buvo tokie švelnūs, o jo kvepalai mane visiškai apsvaigino. Aš negalėjau jam atsispirti.

Kurį laiką mes vis dar negalėjom vienas nuo kito atsiplėšti. Tą akimirką maniau, kad laikas sustojo, mano širdis ėmė plakti greičiau, o kojos vis linko nuo neapsakomo jausmo. Harry pradėjo bučiuoti mano kaklą, atlošiau jį, kad pajausčiau kiekvieną jo bučinį, kuris palikdavo drėgnus antspaudus.

Taip, laikas tada tikrai sustojo ir nenorėjau nieko kito, kaip tik būti Hario glėbyje, justi jo kiekvieną švelnų prisilietimą. Tačiau galiausiai aš atsitraukiau nuo jo ir nusisukau. Akyse prisikaupė ašarų. Nieko negalėjau jam atsakyti, tik tylėti.

-          Kas nutiko? – paklausė manęs Harry ir apsikabino per liemenį taip pat švelniai, kaip ir prieš kelias minutes.

-          Viskas gerai. – Atsakiau ir sukaupusi visas jėgas, atsisukau į Harry ir pažvelgiau į jo akis.

-          Tu verki? Bet kodėl?- jis vėl ėmė manęs klausinėti.

-          Prašau, nebeklausinėk ir pabučiuok.

Harry vėl karštai mane pabučiavo ir aš nurimau. Tačiau skruostu spėjo nuriedėti viena ašara.

Po kelių sekundžių aš tiesiog jį stipriai apsikabinau.

-          Grįžk pas mane.- pasakė Harry.

-          Negaliu, man dar reikia daug ką apmąstyti. Suprasti kas ką tik įvyko. Mums reikia pabūti kurį laiką atkirai ir tau pačiam, manau, kad reiktų suprasti ką jauti man. Aš nepamiršau dar visų dalykų su Kendall. Man tikrai sunku tai pamiršti.- Pasakiau vis dar būdama Harry glėbyje.

-          Tai nieko nereiškia. Kendall man yra niekas, supranti? Ir jeigu tau to užteks, aš galiu ir su ja nebebendrauti. Tik neatstumk manęs vėl.

-          Aš ir nežadu tavęs atstumti, tiesiog mums dar reikia pabūti atskirai.

-          Bet kodėl? Aš negaliu be tavęs, o tai mane varo į nevilti, kai tu būni su Louis, bet ne su manimi.

-          Tarp manęs ir Louis nieko nėra, nurimk. – Pasakiau.

-          Tikiuosi.

Ir su lyg šiais žodžiais į grimo kambarį įėjo Perrie. Mes su Harry greitai vienas nuo kito atsitraukėm.

-          Oh... gal aš ne laiku? – Įėjusi paklausė Per.

-          Laiku, laiku.- Nusijuokiau.

-          Tada gerai, nes nenorėčiau sutrukdyti. Ir jūs abu vėl...? – Paklausė Perrie.

-          Mes? Žinoma ne. – atsakiau ir garsiai nusijuokiau. – Harry atėjo pasiimti savo švarko.

-          Oh.. o aš maniau, kad vėl.

-          Ahm... aš jau eisiu. – Pasakė Harry ir pasiėmęs švarką išėjo. O prieš tai dar spėjo pamerkti man akį. Buvo taip miela ir mano veide pasirodė dar platesnė šypsena,

-          Gerai, kur lėksim? – Paklausė Perr.

-          Nežinau, gal apsipirkti? Man velniškai reikia kažko naujo.- Nusijuokiau.

-          Puiku. Man patinka ši idėja. Ir tiesa, Zayn man skambino ir sakė, kad su visais vaikinais vakare važiuosime į kažkokią iškilą. Tu taip pat turėsi ten važiuoti.

-          Iškilą? Bet juk jau ruduo ir jis jau įpusėjo. Nemanau, kad esu  nusiteikusi iškylauti tokiu oru.- pasakiau.

-          Tu važiuosi. Ir šiaip, aš manau, kad bus nuostabi proga visiems kartu pasibūti ir pabendrauti. Ir tu tikrai nesušalsi. Dėl to mažiausiai jaudinkis. Ir dar vienas dalykas, nejau pamiršai kokia šiandien diena?- Nustebusi paklausė Perrie.

-          Lapkričio 19 diena. Nepamiršau. – nusijuokiau.

-          Kvailiuke, šiandien tavo gimtadienio išvakarės. Manau dėl to ir nusprendė vaikinai visiems kur nors išvažiuoti.

-          Oh... tiesa, rytoj mano gimtadienis. Per visus darbus net ir tai sugebu pamiršti.

-          Tai gal jau važiuojam ar čia stovėsim. Aš noriu naujų drabužėlių. – Pasakė Perrie ir mes išėjome iš pastato, kuriame vyko filmavimas.

Vakare, jau apsipirkusios.

Prisipirkom įvairiausių megztukų, švarkelių, džinsų. Taip pat ir kosmetikos.

Manau diena tikrai nenuėjo veltui.

Vakare Perrie mane parvežė į Louis‘o namus, o pati išvažiavo pas Zayn.

Grįžusi į butą, išsitraukiau visus pirkinius ir gražiai susidėjau į lentynas. Taip pat persirengiau patogiais rūbais (nauju megztuku, džinsais) ir susirišau plaukus į dailią kasą.

Abu su Louis pavalgėme ir išvažiavome į sutartą vietą, kurioje jau mūsų turėjo laukti visi grupės vaikinai ir Perrie,Monika, bei Sophia.

Važiavome pro kažkokius miškus. Visur buvo tamsu ir šiek tiek baugu. Tačiau netrukus jau buvome sutartoje vietoje ir pamatėme nemažai mašinų ir didelį, bei šviesų laužą.

Visi jau buvo atvažiavę. Likome tik mes su Louis paskutiniai, kaip visada.

Išlipome iš mašinos ir netrukus mus pasitiko Perrie su Monika.

-          Heyy, sunkiai atradot kur važiuoti, nes mes tai labai? – Paklausė Monika ir nusijuokė.

-          Ne, visai lengvai.- atsakė Louis ir nuėjo pas vaikinus, o mes taip pat nusekėme iš paskos.

Po kelių valandų, mes visi susėdome aplinkui laužą,ilgai kalbėjomės ir kepėme zefyrus.

-          Am.. aš turiu nueiti iki mašinos, tuoj grįšiu. – Pasakiau ir atsistojusi nuėjau į mašiną pasiimti savo telefono, kurį buvau palikusi.

Pasiėmusi telefoną, užrakinau mašiną ir staiga pajaučiau kaip kažkas stipriai apsivijo mano liemenį. Baisiai išsigandau.