MOONS (Z.M.)

1 SKYRIUS. 4 DALIS

Jis žiūrėjo į mane, lygiai tokiu pačiu žvilgsniu, kaip ir ta vakarą. Man tikrai nesivaidena- jis čia, stovi prieš mane. Jam dėjus žingsnį, aš atsitraukiau, nes bijojau jo. Kaip jis gali būti gyvas? Vis dėl to turbūt išprotėjau.

-Nebijok manęs. Aš nenuskriausiu tavęs,-tyliai tarė.

-Kaip tu gali būti gyvas?-sušnabždėjau dėdama žingsnį prie jo ir pirštu paliesdama jį. Aš jaučiu jį. Man tikrai nesivaidena ir aš nesu išprotėjusi.

-Kodėl tu čia, Deqiun?-paklausė.

-Aš negaliu miegoti. Kaltinu save dėl tavo mirties ir galvojau, kad apsilankymas čia padės, bet nesitikėjau pamatyti tavęs. Tave jie nenužudė? Paaiškink man, kas čia vyksta,-maldavau.

-Viskas daug sudėtingiau nei tau atrodo, Deqiun,-atsiduso.-Jiems nereikėjo mano mirties. Tai ką jie man darė, buvo blogiau už mirti,-sumurmėjo paimdamas mano ranką.

Sutrikau kai jis uždėjo ją ant savo krūtinės ir pažiūrėjo man į akis. Jaučiau kažką ten, bet nelabai supratau, kas tai.

-Galiu?-paklausiau ir jis linktelėjo. Pakėliau jo marškinius pamatydama juodus iššokusias venas, kurios atrodė lyg išsiraizgiusios šakos. Pirštais perbraukiau per jo venas jausdama, kaip tai stipriai mane paveikia. -Jie tave kankino?-susigraudinau.

-Negalvok apie tai per daug,-sušnabždėjo pakišdamas savo pirštus man po smakru.

-Aš taip save kaltinau,-sukukčiojau apsikabindama jį. Jis gyvas. Zayn taip apsidžiaugs pamatydamas jį ir suprasdamas, kad jis gyvas.

-Neverk mažute. Aš gyvas,-sušnabždėjo.

-Zayn taip nudžiugs,-atsitraukiau nuo jo krūtinės nusišypsodama.

-Ne, mažute. Negali niekam sakyti apie mane.

-Ką? Kodėl?-sutrikau.-Jis turi teise žinoti, kad esi gyvas, Lukai.

-Ne dabar. Dar nieko nesakyk. Prašau pažadėk, kad nieko nesakysi,-švelniai paėmė mano rankas. Palinksėjau sutikdama.

-Bet ilgai to neslėpsiu nuo jo,-pasakiau.

-Kodėl esi čia viena? Zayn apie tai žino?

Papurčiau galvą, pasijausdama kiek prasikaltusi. Jei Zayn apie tai sužinotu, iškeltu didelę sceną. Jam vis dar patinka mane kontroliuoti tik šįkart, viskas kitaip. Jis myli mane. "Kaip ir Lukas." Priminė man pasąmonė.

-Kodėl tau atsirado šios žymes?-paklausiau bandydama nukreipti temą nuo savęs.

Mačiau, kad Lukas nenori atsakyti į šį klausimą. Aš noriu sužinoti viską, nes turiu sugalvoti, kaip jam padėti.

-Pameni, kai pasakojau tau, kad mums su Zayn įkando demonai prieš aštuoniolika metu?-paklausė, o aš tik linktelėjau, laukdama toliau ką jis pasakys.-Ta vakarą, kai liepiau tau bėgti, jiems įsiveržus buvau visiškai paralyžiuotas. Jie darė siaubingus dalykus. Galiausiai atsijungiau, o kai pabudau ir norėjau dingti negalėjau.

-Ką jie tau darė?

-Nesvarbu,-sumurmėjo.-Negalėsi čia ilgai būti, tai pavojinga.

-Pavojinga? Ar jie vis dar čia?-paklausiau. Ne jau jie nedingo ir vaikšto vis dar šio pastato koridoriais?

-Ne, Deqiun. Jų čia nėra,-atsiduso.

-Tai kodėl negaliu čia likti? Mums reikia sugalvoti, kaip tau išeiti iš čia ir aš vis dar manau, kad reikia pasakyti Zayn. Jis tikrai mums padėtu.

-Negalima, Deqiun!-pakėlė balsą. Krūptelėjusi atsitraukiau nuo jo laukdama jo tolimesnių veiksmų.

-Kodėl?-tyliai paklausiau.

-Nes naktimis aš virstu tais padarais.

Su kuo Deqiun labiau tiktu? Zayn ar Luku? Komentuojame ar patiko dalis! :)