Su cukrumi?

5. Gripas

Atplėšiau pabrinkusias akis. Gerklę stipriai spaudė kosulys, o ausyse zvimbė. Lėtai atsisėdau ir atrėmiau galvą į spintelę. Klausą nemaloniai dirgino į langą kapsintys lietaus lašeliai.

Atmintyje yra spragų. Nieko neprisimenu nuo to laiko, kai grįžau namo.

- Ak,- sudejavau. Jaučiausi tikrai blogai. Lėtai atsistojau ir nušlepsėjau į kambarį. Ant lovos stūksojo mano drabužių krūvelė bei papuošalai, bet tai man nelabai rūpėjo.

Iš spintos išsitraukiau juodą palaidinę, kuri pas manęs guli tikriausiai kelerius metus. Atbulom rankom griebiau įmantrias kelnes ir nuskubėjau į vonią.

***

- Taip...ir visa tai prasidėjo dabar? - kraipė galvą Dalas, šeimos daktaras. Linktelėjau. Jis žvilgtelėjo į kažkokį glamžotą lapelį ir vėl pakėlė akis.

- Gripas...manyčiau,- sumurmėjo. Pakraigaliojo tušinuku popierių, dar murmtelėjo šį bei tą ir išvarė mane iš kabineto.

- Emilija! Cukraus mergaite! - suūžė balsas už mano nugaros.

- Labas, Luisai.

- Ko gi tokia pikta?

- Aš ne pikta. Aš sergu gripu ir man tuoj pat reikia kavos,- kostelėjau.

- Einam į kavinę?

- Taip, aišku.

Luisas atidarė duris mane praleisdamas.

- Ačiū,- burbtelėjau.

- Mhm,- pakedeno savo plaukus jis.

- O kodėl tu čia buvai?

- Na...Mano draugas mirė.

- Užjaučiu!

- Nereikia manęs užjausti. Visi žinojo, kad jis mirs,- trūktelėjo pečiais. Gal išvaizdoje jis ir neatrodė nusiminęs, bet viduje jis tikrai verkė.

- Gerai. O, štai ir kavinė,- šyptelėjau, pamačiusi nedidelį pastatuką tarp medžių. Galėjau uosti jūros kvapą.

Įžengėme vidun. Viskas buvo tas pats, tiesiog buvo mažiau žmonių. Klestelėjome prie stalelio, prie kurio sėdomės ir praėjusį kartą.

- Puiku. Ko norėsi? - tarstelėjo jis. Luisas prikando savo lūpą ir pakreipė galvą.

- Kavos, bet mokėsiu už save pati.

- Net negalvok,- vyptelėjo.

- Tu...

Nebaigiau sakyti, nes atėjęs padavėjas krankštelėjo.

- Du kavos be cukraus.

Padavėjas linktelėjo ir nucimpino atgal. Atšiauriai dėbtelėjau į Luisą.

- Na jau, gražiai merginai reikia bent jau už kavą užmokėti.