Mergaitė iš kitos planetos

1.

-Manau, kad šiandien jau pavargau.-pasigirdo duslus vaikino balsas.

Du žmonės sėdintys prie jo, tingiai atsisuko į jį.

-Silpnavalis.-pasakė vienas iš jų, tyliai prunkštelėdamas.

Trys draugai sėdėjo ant saulės įkaitinto betono, prie fontano. Už jų nugarų, tai aukštyn, tai žemyn, taškėsi šaltas fontano vanduo. Jie visi buvo nukankinti karštos pavasario saulės. Paaugliai sėdėjo susikuprinę, atkišę nugaras arčiau fontano, kad galėtų pajausti vandens sukurtą, vėsų vėjelį, veidus buvo atkišę į kaitinančią saulę. Nuo jos jie sėdėjo susiraukę, bet šiluma, kurią skleidė saulė, jiems patiko. Jie visi buvo apsirengę mokykline uniforma, trumpom rankovėm, burnoje čiulpė braškinį čiulpinuką ir tarp kojų laikė po gitarą.

-Šiandien, per karštą... kodėl turi būti taip karšta?-pasiskundė mergina, kuri buvo vienintelė mergina toje draugų trijulėje.

Niekas į jos klausimą neatsakė. Mieste buvo per tylu. Jie girdėjo tik vandens čiurlenimą ir nedidelį gatvės šurmulį.

-Kyungso.-ji kreipėsi į šalia sėdintį vaikiną .-Gal eime?

Kyungso lėtai pramerkė akis ir žvilgtelėjo į žydrą dangų. Tada trenkė su alkūne šalia sėdinčiam kitam vaikinui, kad iš skausmo jis aiktelėjo.

-Eime.-patvirtino jis ir užsidėjęs gitarą ant peties atsistojo. Kiti padarė tą patį.

Jie ėjo lėtai miesto alėja, visą tą laiką nesišnekėdami. Jie pavargusiomis akimis žvelgė į prieš juos esantį vaizdą ir vienas po kito, bepaliovos žiovojo.

Per vidurį ėjo Kyungso. Aukštas vaikinas, rudais, ant akių krentančiais plaukais. Šios trijulės lyderis. Iš dešinės ėjo Minhyuk - jo geriausias draugas, garbanotais rudais pasišiaušusiais plaukais. Jis nešiojo apvalius akinius. Kyungso kairėje ėjo Jiso. Graži, smulkutė mergina, garbanotais, ilgais rusvais plaukais. Jie lankė tą pačią mokyklą, buvo toje pačioje klasėje, buvo vienodo amžiaus. O susipažino jie prieš daugiau nei dešimt metų – darželyje. Ir nuo to laiko niekad vienas nuo kito neatsiskyrė. Viską jie išgyveno drauge, viską darė kartu, net grojo gitaromis, miesto pakraštyje, kartu. Šie trys draugai pasižadėjo, kad užaugę taps populiariausiais muzikantais ir dabar to pažado siekė. Ypač Kyungso. Jis buvo kitoks. Visą savo gyvenimą paaukojo muzikai. Kyungso norėjo tapti dainininku, labiau už kažką kitą, bet jam sunkiai sekėsi. Perklausose iš jo tik pasijuokdavo, nes jis niekaip negalėdavo sukurti geros dainos. O išpopuliarėti jis nusprendė, tik su savo kūrybos daina. Kitaip jis galės atsisveikinti su šia svajone.

Eidami vis tolyn, jie pradėjo išsiskirstinėti, kol gatve ėjo vienas Kyungso, bepaliovos spardydamas akmenuką, kuris vis pasitaikė jo kelyje. Tai jis jį vėl paspiria ir vėl tas atsiranda prie jo pėdų. Pajautęs, kad burnoje nebeliko braškinio čiulpinuko skonio, jis išsitraukė apkramtytą čiulpinuko pagaliuką ir išmetė jį į šiukšliadėžę, kuri stovėjo prie netoli esančios užkandinės.

Jis stabtelėjo užuodęs viliojantį sriubos kvapą todėl pažvelgė pro užkandinės langą. Joje sedėjo keletas žmonių ir gardžiuodamiesi valgė skanų maistą. Kyungso nurijo seilę. Jis neprisiminė kada pats valgė tokį maistą. Jis gyveno tik su tėvu, kuris visada dirbdavo, todėl niekas jam niekada nebuvo paruošęs tokio patiekalo. Jis tik užsisakinėdavo po picą kiekvienai vakarienei.

Vaikinas pasikrapštė po kišenę ir joje nieko nerado, tik mažą sausainio trupinėlį. Jis sunkiai atsiduso ir nubraukė prakaitą nuo kaktos.

-Na ir dienelė.-suburbėjo jis, keikdamas save, kad nepaėmė pinigų, kuriuos tėtis šįryt paliko ant stalo.

Kyungso apsisuko ir ėjo toliau. Pamatęs, kad žmonės geria gaivuosius gėrimus, jį sutroškino. Buvo taip karštą, o jis jau kelias valandas nieko negėrė. Jei turėtų pinigų, tai galėtų ir sočiai pavalgyti ir atsigerti.