MOONS (Z.M.)

1 Skyrius. 7 Dalis

Vos pamačiau mama įeinančia pro duris, pajaučiau riedančias ašaras. Taip senai ją mačiau... Priėjusi prie jos stipriai apkabinau ir panardinau savo veidą į jos ilgus tamsius plaukus. Jaučiausi vėl saugi ir nors vieno iš tėvų mylima.

-Labas brangutė,-sušnabždėjo ir paglostė mano nugarą. Jaučiau, kad tiek Zayn, tiek Edvardas stebi mumis, bet man tai nerūpėjo. Norėjau tik būti mamos glėbyje ir pamiršti, kas nutiko per tą laiką, kai išsikrausčiau.

-Pasiilgau tavęs,-sušnabždėjau ir patraukiau savo galvą nuo jos pečio, kad galėčiau pažiūrėti į jos veidą.

-Aš tavęs irgi,-švelniai nusišypsojo ir pažiūrėjo į už nugaros stovintį Zayn.-Tu turbūt žymusis Malik, taip?

-Akivaizdu, kad apie mane žinote, ponia Anabete,-ramiai tarė.

-Žinau ir mums vaikine reikės rimtai pakalbėti, kaip ir su tavimi Edvardai,-sumurmėjo mama. Jaučiausi šiek tiek paraudusi, nes visgi ji žada mano vaikinui duoti pylos.

-Mes jau kalbėjomės, Ana. Nežadu teisintis ir puikiai žinau, kad teisingai dariau,-suniurzgėjo Edvardas. Norėjau jam išrėkti į veidą, kad jis savanaudis tėvas, kuris sugriovė man gyvenimą, bet nutylėjau, nes tai paliestu ir Zayn. Nenoriu jam priminti to, nes jau atleidau jam. Jis nebuvo kaltas dėl viso šito, tik turėjo tesėti pažadą savo broliui.

-Tau jau laikas Edvardai,-sumurmėjo juodaplaukis ir pažiūrėjo į jį tuo žvilgsnių, kuris mane visada gąsdina.

Tėvas nieko nesakęs išėjo iš namų palikdamas mumis vienus. Vėl pažiūrėjau į mamą ir plačiai jai nusišypsojau.

Nuėjau į svečių kambarį, kad pakločiau mamai lovą. Ji gana pavargusi, todėl eis miegoti. Paklojusi jai lovą palydėjau ją iki kambario, nes pagal ją šitame name galima pasiklysti.

-Ar tu laiminga?-paklausė atsisėsdama ant lovos. Buvau kiek nustebus, kad ji to klausia, bet neparodžiau pasimėtimu, kuris visgi tvyrojo manyje.

-Taip, jis mane myli.

-Tikiuosi, kad neslėpi nuo manęs ko nors,-šyptelėjo. Kad tu tik žinotum visą tiesą... Palinkėjusi jai saldžiu nuėjau į mūsų su Zayn miegamąjį.

-Kažkur susiruošei?-paklausiau, kai pamačiau jį apsirengusi kitais rūbais.

-Turiu sutvarkyti kelis reikalus mieste,-sumurmėjo ir priėjęs pakštelėjo man į lupas.-Nelauk manęs.

-Iki,-šyptelėjau ir dar karta pakštelėjau jam į lupas. Pasiėmęs telefoną ir piniginę jis išėjo iš kambario palikdamas mane vieną. Gerai... Dabar galiu nuvažiuoti pas Luką.

Palaukusi kol jis išvažiuos nuėjau pas Hansą ir liepiau jam nuvežti mane vėl pas Luką į namą. Žinojau, kad galiu prisidirbti, bet negaliu jo tiesiog palikti ten. Turiu jam padėti ir jis gali man padėti sužinoti, kas jį išgydytu.

-Ačiū, Hansai. Atvažiuok paimti po valandos,-šyptelėjau ir išlipusi iš automobilio nuėjau prie namo. Kai jis išvažiavo patraukiau prie apleistos ligoninės. Mane neramino tik vienas dalykas, kad jau temsta, o tas pastatas per daug kraupus ir pilnas ne kokių atsiminimų. Tikiuosi Lukas nesupyks, kad atėjau, bet jis neturi kito pasirinkimo. Aš kaltinu save, kad jam tai nutiko. Jei nebūtu jis manęs gelbėjęs, dabar jam viskas būtu gerai. Skaudu, kai žinau, kad jis mane myli.

-Taip ir žinojau, kad kažką slepi,-išgirdau Zayn balsą.

Komentuojame!