Night

1.1:Skardis

***Harry akimis***

Slampinėju po naktinį Londoną, nuo lietaus mano plaukai prilipę prie veido, tačiau manęs tai nei kiek neerzina. Greičiau priešingai, stengiuosi sugerti kiekvieną vandens lašą, kadangi nežinau ar kada dar galėsiu mėgautis lietumi niekieno netrukdomas. Apsidairau suprasdamas, kad nebeatpažįstu vietovės, kurioje dabar esu. Tačiau sprendžiant iš apgriuvusių pastatų, neprižiūrimų gatvių ir aitraus kvapo vos priėjus arčiau gyvenamųjų namų manau, kad tai vienas tų Londono rajonų, kurie garsėja savo žmogžudysčių skaičiumi ir yra traktuojami kaip lūšnynai. Šmėsteli mintis jog jeigu kas nors iš vadybos sužinotų, kad vaikštinėju tokiame rajone greičiausiai gaučiau nemažai pylos. Bet tiesą pasakius man jau atsibodo visos tos taisyklės. Eidamas į didžiąsias scenas buvau įspėtas kas manęs gali laukti, žinojau koki gali būti fanai, tačiau aš tiesiog norėjau dainuoti. O dabar aš nebežinau ko noriu iš gyvenimo. Visi tie šlykščiai melagingi straipsniai ir negalėjimas išeiti į gatves be apsaugos... Pastebiu grupelę merginų einančių priešais mane ir linksmai traukiančių vieną iš mūsų dainų. Greit užsimetu kapišoną ant galvos ir perbėgęs gatvę patraukiu į priešingą pusę negu jos. Pamatau aukštą tvorą todėl net negalvodamas ją perlipu. Atsiduriu bruzgynuose, tačiau ir toliau ryžtingai braunuosi į priekį net pats gerai nežinodamas kodėl. Už gerų dešimties minučių mano kelias pasibaigia. Sudrimbu ant upės kranto ir stebiu vandenį. Nedidelis skardis, todėl nuleidžiu kojas į apačią ir tvirtai įsikabinu į kelių metrų skardžio kraštą
-Tikiuosi, kad nesiruoši žudytis?- nuo tylaus moteriško balso kiek pašoku ir vos nenuslystu į upę. Pasuku galvą ir bandau įsižiūrėti į merginą, tačiau galiu matyti tik jos smulkios figūros kontūrus ir ilgus, palaidus plaukus. Kiek sutrinku tikėdamasis, kad ji manęs neatpažins.

***Raven akimis***
Niūniuoju kažkokią girdėtą melodiją iš vaikystės lopšinių. Jos mane ramina iki šiol, nors iš mamos lūpų tai skambėdavo žymiai geriau. Mano tylią lopšinę nutraukia šnarantys lapai ir sunkūs žingsniai. Netrukus pamatau vyriškio, nors galbūt greičiau vaikino figūrą. Jis vidutinio sudėjimo ir aukštas, tik tiek sugebu įžvelgti nakties tamsoje. Kurį laiką stebiu jį visiškai nebijodama, kad man jis gali ką nors padaryti, nemanau, kad jis sugebėtų paversti mano gyvenimą dar blogesniu negu jis yra dabar. O ir mirties aš nebijau. Ji savotiškai žavi ir viliojanti
-Tikiuosi, kad nesiruoši žudytis?- klausimas išsprūsta iš burnos stebint kaip jo kojos tabaluoja virš vandens. Jis atsisuka į mane ir kiek šokteli į viršų. Sutelkiu dar daugiau dėmesio į jį, kaip ir jis į mane. Įdomu kodėl jis atklydo į šią vietą.