- Tu tik šitaip nelėk,- suburbėjo močiutė tvirtai įsikibus į rankenukę virš durų ir tašiką sau ant kelių. - Aš važiuoju leistinu greičiu,- pasakiau susierzinusiu balsu ir pažiūrėjau į spidometrą, kuris rodė 20 km/h. Močiutė ir toliau burbėjo savo. O mašina ir toliau kratėsi ant duobėtos gatvės. O aš aišku ir toliau lėkiau. Kai iš ketvirto karto priparkavau mūsų silkę pakankamai arti jūros (kad ir ji nenumirtų, ir mum eit toli nereiktų), sumečiau šaibas į automatą, tas tik suburzgė ir išstenėjo mano čekutį. Ta užkišau už valytuvo ir priklijavau lipke (lipnūške, izoliacija etc).
К сожалению, это изображение не соответствует нашим правилам. Чтобы продолжить публикацию, пожалуйста, удалите изображение или загрузите другое.
Močiutė iš bagažnyko jau traukė mūsų tašikus. Jos tašikus. Aš tik mačinu. Ir vasaroju pas močiutę (kaime). Viso labo septynios tašės. Paėmiau keturias (iš pagarbos senyvo amžiaus žmogui) ir nusekiau paskui močiutę turistų pramintu takeliu. Čia matai parkavimas pigesnis, o nueit gi galima. - Gerai va, kad padedi močiutei, vis va...,- močiutė kažką postringavo o aš staigiai sustojau. Mečiau tašes ir pasileidau atgal iki tačkės. Atrakinau. Paklibinau magnetolą. Paspaudžiau knopkutę ir išlindo balvankė. Įmečiau į bardačioką. Tada išlupau ir magnetolą ir įmečiau ir tą. Nuskubėjau prie močiutės, kuri net nepastebėjo, kad manęs ten nėra. -... tai va Raimundo anūkas ir sėdo 32 parom kad telefoną pavogė. Tu tiktai vaikeli nevok,- pasakė ir atsisuko į mane. Tik pallinksėjau galva ir toliau tysiau tašes. O močiutė ir toliau postringavo apie Raimundo anūką ir kitus rajono žulikus. Pajaučiau kaip į kaktą kanda uodas. - Močiute...,- pradėjau, bet negavau taip trokštamo dėmesio. Palaukiau kol močiutė kiek nutolo tada sustojau. Padėjau tašes ir trenkiau sau per kaktą. Pamačiau kaip skraido žuvinukai aplink mano močiutę, kuri mane stebėjo sumišusiu ir nepatikliu žvilgsniu. - Ko tu dabar stoviniuoji?- paklausė susierzinusiu, bet susirūpinusiu balsu,- tai eini ar lieki stovėt, kai pabučiuota,- pasakė ir apsisuko eit. Nusekiau paskui. Tebesvaigo galva. Paskui mane sekt pradėjo keistas geltonas pokémonas. Priėjom ženklą, kuris nurodė sukti į kairę, bet mes kažkodėl pasukom į dešinę. Žiojausi klaust kame čia reikalas, bet močiutė vėl pradėjo pasakot rajono pletkus. Gi nesakysi, kad tavęs nedomina. Pletkai yra pletkai. Netrukus prasidėjo grįstas takelis. Vos apsilenkiau su dviratininku kuris važiavo priešais. Susvyravau, kaip semečkė rudenį, bet išsilaikiau, kai pastebėjau, kad netoliese ant bordiūro prisėdę marozų ir viena merga, kur seku instagram'e. Tie mane pamatę pradėjo žvengt. Nenori žmogus pasidaryt sarmatos ale vistiek pasidarai. Į batą pribiro smėlio. Pagaliau priėjom aikštelę. Močiutė parodė katras yra mūsų kioskelis. Atidarė visas duris. Numečiau tašes ant žemes, pati pasirėmiau į sieną ir nusiaviau batus. Išpyliau gerą saują smėlio. Močiutė pradėjo dėliot suvenyrus. Pasekiau jos pavyzdžiu. Tačiau ji vistiek perdėliojo viską ką aš sudėjau, todėl tiesiog atsisėdau ant taburerės namuko viduje. Pradėjo rinktis turistai. Močiutė man paskyrė labai atsakingą užduotį- stebėt, kad koksai žulikas kokio gintarinio drambliuko nepavogtų. Močiutė atėjo į vidų. Pradėjo apžiūrinėt visus kampus. Palindo po lentyna. - Palikom vieną tašę,- atsiduso močiutė. - Kaip tai?- paklausiau sutrikus. - Aš paėmiau 2, o tu berots 4. O mes gi vaikeli 7 tašes turėjom,- pasakė nusivylusiu balsu. Pakilau iš savo šiltos patogios vietelės ir išėjau pro duris, ko pasekoje užkliuvau už slenkstuko ir vos nenudribau. Išgirdau kaip močiutė kažką rėkia, bet tik pamojau ranka ir ėjau tuo pačiu takeliu, kaip ir atėjau. Žmonių čia buvo kaip žuvų per "Žuviuką Nemo". Pažiūrėjau į dangų ir užsidėjau treningo kapišoną. Ėjau toliau, o smėlis ir akmenys ir toliau krito į mano batus. Kitą rozą ausiuosi čiabotus, nusprendžiau beeidama. Mano žvilgsnį užkliudė marozų, apsirėdžiusių tamsiais akinukais nuo saulės, plėšytais džinsais ir odinėm kožom, nusėsta mūrinė tvorelė. Paspartinau žvilgsnį. Kai ėjau pro šalį išgirdau švilpavimą. Ėjau sparčiu sportinio ėjimo žvilgsniu. - Kam tau tas kapišonas tokią dieną?- nusižvengė tas, su šviesiais lamos plaukais. Ėjau toliaus. - A girdi,- pasakė garsiau, rimčiau ir grėsmingiaus. Toliau ignoravau, buvau pakankamai toli. - Kam tau tas kapišonas,- paklausė ir pagriebė už alkūnės. Pašokau. Griebiausi už širdies. Marazmai kažkokie. - Lis,- pasakiau ir patraukiau ranką. Pacanas sustojo. Pažiūrėjo kaip į durną. - Ką čia pliauzini mergaite?- pasakė ir nusisuko. Nuėjau pas tašes.
Well well well. Mes vėl čia. Nu jau nebe ten bet čia.
