Įstrigę kartu

30.

Baigiu čia išprotėti...Tris savaites turėjau sedėti palatoje su nerimą varančia mergina. Dieną ji būna linksma, draugiška, net nepasakyčiau kad ji psichiskai nesveika, bet naktį ji vaikšto ratais palatoje ir šnabžda " palik mane ramybėj, aš tau nieko nepadariau" arba bando išlaužti duris, drąskydama jas nagais, todėl ją naktį prirakina prie lovos, nes rytais ji atsikeldavo kruvinais pirštais ir teikdavo, jog nieko neatsimena. Per ją tos trys savaitės buvo bemiegės, turėjau miegoti ne ant pagalvės o po ja, jog galėčiau užmigti, bet ir tai nelabai padėdavo.
Stengiausi elgtis gerai, bandžiau atrodyti neagresyvi, jog vėl neuždarytų į vienutę, jie pradėjo manim pasitikėti ir leidžia dieną eiti i bendrą kambarį, kur susirenka visi psichai, kurie net nenutuokia kas jie ir kur randasi, kai kurie eina su darbuotojais gaminti. Maistas čia tiesiog nuostabus, bulvių košė ir batonas - tikras delikatesas, turbut niekas neprižiūri kas vyksta virtuvėje, nes ne viena karta maiste buvau radusi plaukų, nagų, jei aš ten būčiau padaryčiau tvarką. Beje, jie leidžia kiekvieną dieną tą pačia šiurpią muziką ir tai dar labiau veda į depresiją, bet vistiek geriau nei būti dieną naktį uždarytai palatoj su visiškai neprognozuojama mergina...

Taip pat naktimis girdžiu vyrišką klyksmą, man atrodo po mano palata yra tas kambarys, kur skriaudžia žmones, jame buvau dar visai mažytė, kai tėtis liepė stebėti, kaip jis nekaltai moteriai traukė dantis. Bet kas keisčiausia, kad klyksmas būna vis to pačio žmogaus, jie tą vargšelį kankina kiekvieną naktį...Dar net keista kaip jis liko gyvas...